BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ištiktukas

 

Ištiktukas


 


Ištiktukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairių veiksmų sukeltus garsu ar vaizdus.


Ištiktukai kalbą daro gyvesnę, vaizdingesnę. Juos ypač mėgo vartoti M. Valančius, Žemaitė ir kiti rašytojai.


Pagal kilmę ištiktukai skirstomi į veiksmažodinius ir mėgdžiojamuosius.


Veiksmažodiniais vadiname tokius ištiktukus, kurie yra padaryti iš veiksmažodžių: glust, linkt, žvilgt, mirkt, trukt, dribt, klupt, šypt, smukt, žirgt, tįst… Veiksmažodinių ištiktukų yra palyginti nedaug.


Daugiau jų – mėgdžiojamieji, taigi onomatopėjinės (onomatopėja – garsų pamėgdžiojimas) kilmės. Šie sudaryti iš tokių kalbos garsų kombinacijų, kurios geriausiai tinka kokio nors veiksmo sukeltam garsui, vaizdui, pojūčiui mėgdžioti: brakšt, trakšt, kliunkt, miau, gar gar, bir bir…  


 


Ištiktukų reikšmė


 


Dauguma ištiktukų fonetine sudėtimi tiesiog mėgdžioja tai, ką žmogus girdi, sieja su kokiu nors veiksmu, įvykiu ir emociškai vertina. Tai irgi ne tas pat, kas reikšti daiktą, ypatybę, veiksmą ar aplinkybę. Centre yra įvairūs garsai, kuriuos sukelia obuolio kritimas, žmogaus žingsniai, gyvūnų ir paukščių balsai, judėjimas žeme, oru ir vandeniu ir t. t.:


Plumpt nukrito kaip pelų maišas.


Tik šaka triokšt ir aš ant žemės blumpt.


Liunkt, liunkt ir nuėjo kaip kartis.


Fonetinis gamtos garsų imitavimas – nėra tikslus pakartojimas. Todėl lietuviškai šuo loja au au au, o rusiškai gav gav gav. Pagaliau ir toje pačioje kalboje didelė ištiktukų kūrimo laisvė. Vienam griaustinis grumės vienaip, kitam – kitaip.


Ur, ur-r-r, ur-r-r! – prašneko už sienos tolimas griaustinis.


0 ar būtų blogai, jei čia būtų pasakyta:


Du du, du du! – prašneko tolimas griaustinis?


Nei daiktavardžių, nei veiksmažodžių taip kurti negalima, nes jie turi reikšmę, būtiną susikalbėti vienos ar kitos visuomenės nariams. O ištiktukas – situacinė kalbos dalis. Konkrečiomis aplinkybėmis pavartojamas ir vieną vienintelį kartą. Štai pavyzdys iš Anzelmo Matučio imituojamų gamtos garsų:


Baltas beržas tarp pušų šlama, siaudžia ūšu šu. Tau paukščiai groja vyt čivyt! Tau medžiai moja: eikš brolyt! Skilim skilim skalandina jos kibirus su vandeniu. Tyra tyra! Tyra ra! – džerška girioj gitara. Rumba tumba! Tumba rumba! – raganiūkštės šoka klumpa: oi ly! Pašily! Oi lia ir šile! Po pušim, po egle rim dzim dzim! Tra lia lia!


Čia sąmoningai ir sumaniai pasinaudota ištiktukų kūrimo laisve.


Be to, jaustukai ir ištiktukai nebūtini tiksliai informacijai, netgi nesuderinami su ja. Todėl nevartojami oficialiose viešosiose kalbose, iš tribūnų parlamentuose, nebent specialiai kam ten rūpėtų suvaidinti juokdarį. Nevartojami jie ir informacinėse radijo ir televizijos laidose, mokslo ar publicistikos rašiniuose. Bet tai dar nereiškia, kad jie jokios informacijos neteikia. Kalbantis su kitu žmogumi ir svaidantis tokiais žodeliais, galima jį ir prajuokinti, ir supykinti, ir save ar šiaip, ar taip parodyti. Ištiktukai dažniausiai imituoja įvairius veiksmų sukeltus garsus. Jie tokie vaizdingi ir emocingi, kad labai dažnai aiškioje situacijoje ir pats veiksmažodis darosi nereikalingas, o ištiktukas perima jo vaidmenį – pats vienas atsiduria tarinio vietoje:


Kas lik krepšt, aš ir pabundu.


Antanukas strikt prie senelės.


Čia tas pats reiškinys kaip ir posakyje Tinginy, še kiaušinį. Dalelytė še tarinio vietoje ir reiškia „imk“, bet dėl to ji netampa savarankiška kalbos dalimi.


Veiksmažodis yra kaitoma kalbos dalis ir jo negali visais atvejais atstoti nekaitomas kalbos elementas. Pavyzdžiui, yra ištiktukai viaukt, girgžt, pliaukšt, brinkt. Norint išlaikyti sakymo vaizdingumą visais atvejais, iš jų su akimirkos reikšmę turinčiomis priesagomis daromi emocingieji kaitomi veiksmažodžiai viauktelėti, girgžtelėti. Tai jau tikrieji dariniai:


Kai suspaus glėby, tai tik viauktelėsi.


Selmui taip besidyvijant, štai girgžteria durys.


Ventos duburkyje pliaukštelėjo lydeka.


Žiūrėkit to vaiko, tik brinkčioja ir brinkčioja – spranduką nusisuks.


Ištiktukai nevirsta savarankiška kalbos dalimi ir tada, kai eina kitų kalbos dalių vietoje: Karvutė sako mū (= mūkia), šuniukas sako au (= loja), katytė – miau, ožkelė – me ke kė, arkliukas – i ha ha.


Tokios „tiesioginės“ gyvūnų „kalbos“ yra ir grožinės literatūros tekstuose:


Kas ten kalbas? – Ė žąsys paupėj gagena;


Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;


Ėgi antys „pry! pry! pry! pry!“ priskridę į liūną;


————————————————————-


Čia paupėj: ,,ri-u! ri-u! ri-u!“ tilvikas sušuko,


Čia vėl balsų visokių – lyg trūkte pratrūko. (A. B.)


 


Daugiausia ištiktukų vartojama veiksmų (ėjimo, bėgimo, slydimo, kišimo, lindimo, bėrimo, skridimo ir kt.) sukeltiems vaizdams ir emocijoms rodyti:


Šnaru šnaru ir ateina šernai per rugius.


Aš bežiopsodamas su savo klumpėmis šliūkšt paslydau, žlagt išvirtau.


O kiškis šmurkšt pro žvejo kojas.


Jis tik klekt ir atsisėdo į mano kėdę.


Tuoj ponia atsikėlė iš lovos – šiuri šiuri ateina.


Spėjo taip Romas nusikeikti, kur buvęs, kur nebuvęs pašlumšt iš daubos ponaitis.


Ištiktukais imituojami gyvulių, paukščių, žvėrių balsai bei skleidžiami garsai:


Ku kū, ku kū – daug vaikiukų.


Kalakutas šuldu buldu, o antelė kryku kraku, o gaidelis kakariekū, o vištelė niekam nieko.


Čir vir vir – pavasaris, palikau vaikelius nelesintus.


Kiaulė kriukt kriukt šaukia savo paršiukus.


Ištiktukais vaizdingai nusakomas kalbėjimas, juokas, verksmas, valgymas, gėrimas:


Žiūrėk tik, kad niekas niekam nė mur mur!


Tokia mano pati, su kuo tik susieis – ple ple ple apie kitas išsipasakos visą teisybę.


Padaviau lašinius, tuoj čiaumi čiaumi sučiaumojo.


Priėjęs tik mugurkšt, mugurkšt viską išgėrė.


Imituojami negyvų daiktų, instrumentų, gamtos reiškinių garsai:


Miegas ir taip saldus tuolaik, o čia ū ū ū girnelės.


Langai tar tar tar nuo vėjo dreba.


Gir ir ir, gir ir ir – girgždėjo sniegas po rogėmis.


Dažnokai ištiktukai vartojami veiksmo staigumui ir netikėtumui pažymėti:


Braukšt ir numirė.


Lekiu į Ameriką, susitariau su Leiba – šį vakarą braukšt.


Oginskis šmakšt ir susirgo.


Jis tik pykšt ir pastatė gryčią.


Namiškiai virtuvėje pavalgė, o mudviem – šmikšt.


Šnipšt – ir nieko neliko.


Iš to šnipšt yra net daiktavardis šnipštas ,,niekas“: Šnipštas iš viso to išėjo ,,nieko neišėjo“.


 


Ištiktukų kilmė ir struktūra


 


Iš vartojimo pavyzdžių nesunku spėti, kad daugiausia ištiktukų yra garsus imituojamojo pobūdžio: barkšt, plekšt, triokšt; aū, viau, kiau; kūvy, kukū; bzzz, zzz ir kt. Tačiau tam tikrą jų dalį sudaro žodžiai, turintys veiksmažodžių šaknį: dribt (: dribti), glust (: glusti, glausti), klupt (: klupti), mirkt (: merkti), švilpt (: švilpti), šypt (: šiepti), smukt (: smukti), žirgt (: žergti), tįst (: tiesti), žvilgt (: žvelgti). Elementas pa- yra ne priešdėlis, o tik šiaip fonetinis priedas: pažvilgt, pašmaukšt, pašlumšt, pašmakšt, pablink, pastrak. Ištiktukai neskaidomi į šaknis, priešdėlius ir priesagas.


Garsinės sudėties atžvilgiu ištiktukai gali būti vienskiemeniai garsų junginiai, kuriuos sudaro balsiai ir priebalsiai (ba, ga, cha, ka, kla, mė, vė, džy, kly, dral, čiau, kiau, miau, pur, bak, cak, cvak, cyp, cop ir kt.). Gali būti sudaryti iš vienų priebalsių (džrr; trrr, brrr, bzzz, zzz ir kt.).


Garsų junginio ilgis sietinas su mėgdžiojamo garso ilgumu, ritmu. Tad jei neįmanoma ištęsti kokio garsų junginio, jis kartojamas: bzzz bzzz…, čir čir čir…, ba ba ba…, ga ga ga…


Vienskiemeniai ištiktukai dažnai baigiasi priebalsiu -t, priebalsių junginiais -st, -št: bumpt, bapt, klekt, šast, krust, šmukšt. Pabaigos junginių -st ir -št priebalsis -t kartais netariamas: brakš, čekš, tvyks, tvoks.


Nemažai yra dviskiemenių, triskiemenių ištiktukų, kurie baigiasi balsiais ar dvigarsiais: braški, braškati, tursi, vizgi, vizgy, baršky, kūvy, tabaly, baldu, buldu, capu, cipu, burkū, lingū; barškatai, kadarai, keverzai, makalai, tabalai, burkuo, murkuo, šubuldum, kybur, vingur ir kt.


Nepriklausomai nei nuo kilmės, nei nuo sudėties, ištiktukai sakomi po vieną, kartojami, sakomi poromis, kaitaliojant garsus, su pridėtiniais garsais ar garsų junginiais, priklausomai nuo to, koks reiškinys imituojamas. Sąlygiškai kalbant, ištiktuko turinį atitinka garsinė forma:


ba ba ba, cha cha cha, ga ga ga, brakšt brakšt, cvakt cvakt, vizgy vizgy, žvilgt žvilgt, krypu krypu; pykšt pokšt, tapu tapu, pupu pupu, klepu klepu;


šmaukšt pašmaukšt, žvižvilgt, kakariekū, kryku kraku, kut kuda, makalai tabalai, kybur vybur ir kt.

Rodyk draugams

Rašyti komentarą