BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Morfologijos sąvoka

 

Morfologijos sąvoka


 


Morfologija (gr. morphe – forma, logos – mokslas) yra gramatikos šaka, nagrinėjanti kalbos dalis (žodžių klases) ir jų sudėtį — kaitybą, darybą. Gramatinės žodžių ypatybės (žodžių formos, gramatinės reikšmės bei kategorijos, paradigmatika) yra bendros tam tikroms žodžių klasėms, vadinamoms kalbos dalimis. Todėl morfologiją dar galima apibrėžti kaip kalbos dalių mokslą ir jų gramatinių kategorijų mokslą.


Kaip rodo apibrėžimas, tiesioginis morfologijos uždavinys yra žodžių kaitymo analizė. Tačiau žodžių formų, jų kaitymo negalima analizuoti, pirma neištyrus žodžio struktūros elementų (morfemų), kurių dalis ir tarnauja formų darybai, gramatinių reikšmių realizavimui. Antra vertus, iškeliant su formų daryba ir gramatinėmis reikšmėmis susijusius žodžių struktūros elementus, negali būti nutylimas ir kitų elementų vaidmuo, nes kartais tas pats struktūrinis elementas padaro ir žodžio formą, ir patį žodį. Todėl morfologijoje įprasta aptarti ir morfeminę žodžio struktūrą, morfemų rūšis bei funkcijas. Tas morfologijos skyrius, kuris tyrinėja žodį jo morfeminės sudėties atžvilgiu, yra vadinamas morfemika.


Žodis – kalbėjimo ar teksto dalis, suvokiama kaip sąlygiškai atskira nuo to paties lygmens kitos dalies ir rašoma atskirai.


Morfologija tiria žodžių darybą ir kaitybą. Nors žodžių daryba yra žodyno gausinimo būdas, tačiau žodis yra ne tik žodyno, bet ir gramatikos elementas. Darybą su kaityba sieja žodžio formos pasikeitimas. Tiek kaitant, tiek darant naujus žodžius, kinta žodžio dalys. Be to, galūnių darybos atveju (liūtas – liūtė, skanus – skonis) darybos priemonės sutampa su kaitybos priemonėmis.


Žodžių darybos uždavinys – nagrinėti naujų žodžių sudarymo būdus, aprašyti atskirų kalbos dalių darybos tipus.


Taigi morfologinė analizė, kurios tikslas – žodžio struktūros tyrinėjimas gramatiniu aspektu, susideda iš trijų dalių: morfeminės, kaitybinės ir darybinės analizės.


 


 

Rodyk draugams

Žodžių sudėtis

 

Žodžių sudėtis


 


Pagal sudėtį žodžiai skiriami į skaidžiuosius ir neskaidžiuosius. Skaidieji turi daugiau negu vieną reikšminę dalį, o neskaidieji reikšminių dalių neturi. Tuo jie panašūs į žodžio dalis ir nesunkiai jomis virsta: te sau dirba – tedirba sau, be gėdos – begėdis, prieš pietus – priešpiečiai.


Šaknis yra pagrindinė skaidžiųjų žodžių dalis, prisijungianti afiksus ir galinti susijungti su kita šaknimi. Afiksai – tarptautinis bendras priešdėlių, priesagų, galūnių ir kitų žodžio dalių, išskyrus šaknį, pavadinimas.


Kadangi ta pati šaknis prisijungia įvairias žodžių ir jų formų sudedamąsias dalis, ji apibrėžiama ir kaip bendroji giminiškų žodžių dalis: sen-ti, sen-as, sen-elis, pa-sen-ti, sen-atvė, sen-ovė, sen-ovinis, sen-ybinis, sen-umas ir kt.


Šaknis turi ir tai, kas vieną žodį skiria nuo kito (leksinė reikšmė), ir tai, kas bendra visai žodžių klasei (gramatinė reikšmė).


Šaknis, kaitant ar darant žodžius, dažnai keičia savo fonetinę sudėtį ir tuo būdu susidaro tos pačios reikšmės formų variantai: vyti – veja – vijo, vogti – vagia – vogė, dubti – daubti – duobė, lėkti – lakta, nešti – našta ir kt. Tai yra šaknies balsių kaita.


Šaknies balsių kaita esti kiekybinė (kai kinta tik balsio ilgumas): kilti – kyla – kilo ir kokybinė (kai kinta pats balsis): veda – vadas, keisti – kaita, žydėti – žiedas.


Be balsių kaitos, šaknies fonetinė sudėtis dar kinta dėl intarpo: akti – anka – ako, tekti – tenka – teko, lipti – limpa – lipo, kibti – kimba – kibo (m vietoj n atsiranda dėl asimiliacijos – supanašėjimo: n prieš p, b virsta į m).


Tarp atvirosios šaknies, kuri baigiasi balsiu ar dvibalsiu, ir galūnės (arba kamiengalio) įsiterpia priebalsiai d, j, n, v: duoti – duoda – davė; dėti – deda – dėjo; sėti – sėja – sėjo; šluoti – šluoja – šlavė; džiūti – džiūva – džiūvo; būti – būna (būva) – buvo; pūti – pūva – puvo.


Tarp uždarosios (su priebalsiu gale) šaknies ir esamojo laiko galūnės (ar kamiengalio) balsio įsiterpia priesagos -st- ir -št-: gimti – gimsta – gimė; mirti – miršta – mirė; dingti – dingsta – dingo; linkti – linksta – linko.


Priesaga – žodžio dalis, esanti tarp šaknies ir galūnės, bet paprastai sakoma su galūne. Ji ne tik keičia šaknies reikšmę, bet ir parodo, kuriai kalbos daliai (gramatinei klasei) priklauso žodis. Pavyzdžiui, su priesagomis -ininkas, -ėjas, -idė, -ykla gali būti tik daiktavardžiai (bitininkas, siuvėjas, karvidė, mokykla), su -ingas, -ėtas, -uotas būdvardžiai (laimingas, skylėtas, languotas), su -uoti, -ėti, -yti, -entiveiksmažodžiai (dainuoti, didėti, dalyti, gyventi).


Su priesagomis padaromi ne tik nauji žodžiai, bet ir to paties žodžio formos (pvz.: geras – geresnis – geriausias; eidavo, eisime, eikime, eitume, einantis, einamas, eidamas, einant).


Priešdėlis – žodžio dalis, esanti prieš šaknį ir keičianti jos reikšmę. Jis nerodo žodžio priklausymo kalbos daliai (išsinerti ir išnara, palangė, padarė, pasuko, įlenkti ir įlanka ir t. t.).


Iš priešdėlinių veiksmažodžių darant daiktavardžius, kinta kai kurių priešdėlių forma: atitrukti – atotrūkis, palinkti – polinkis, nulaužti – nuolauža, užleisti – užuolaida.


Galūnė – kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su kitais žodžiais. Tačiau ne visi žodžiai baigiasi galūnėmis. Galūnėmis paprastai baigiasi linksniuojamieji ir asmenuojamieji žodžiai (vyras – vyro – vyrui…; nešu – neši – neša…), o nekaitomi žodžiai galūnių neturi. Tik sąlygiškai galūnėmis laikome ir veiksmažodžių esamojo laiko 3 asmens balsius (dirb-a, tik-i; raš-o). Iš daugiskaitos 1 ir 2 asmens formų matyti, kad tai yra kamiengaliai (dirb-a-me, dirb-a-te; tik-i-me, tik-i-te; raš-o-me, raš-o-te).


Galūnės ne tik rodo žodžių ryšius, bet ir įformina žodį kaip kalbos vienetą. Todėl, keičiant galūnes, galima pasidaryti naujų žodžių: vilk-as – vilk-ė; stal-as – stal-ius; graž-us – grož-is; be galvos – begalv-is ir pan.


Kamienas – žodžio dalis be galūnės. Ši dalis gali būti labai paprasta, lygi šakniai (mam-a), ir sudėtinga, su žodžių darybos ir kaitybos afiksais. Paprasčiausias sudėtinis kamienas turi vieną šaknį ir vieną priešdėlį arba priesagą (padar-ė, avid-ė), bet esti ir labai sudėtingų kamienų, su įvairiais darybos ir kaitybos afiksais (pasišokinėdam-as), kamienų su dviem šaknimis (grėbliakot-is), su dviem šaknimis ir priesaga (galvažudžiauj-a).


Kamienui priklauso ir sangrąžos afiksas. Jis kilęs iš sangrąžinio įvardžio galininko ir naudininko, todėl ir turi dvi pagrindines savybės reikšmes: 1) praustis ,,prausti save“ ir 2) pirktis ,,pirkti sau“. Priklausymą kamienui rodo ne afikso vieta (ji gali būti pačiame žodžio gale ir tarp priešdėlio ir šaknies: suktis – pasisukti), bet kamienui suteikiama nauja reikšmė: sukti ir suktis ne to paties žodžio formos, o du žodžiai, nors žodynuose sangrąžinių veiksmažodžių reikia ieškoti paprastųjų veiksmažodžių lizduose. Bet tai, kad daryba su sangrąžos afiksu duoda visai naują žodį (stebėti – stebėtis, laukti – lauktis), rodo jo priklausymą žodžių darybai. Be to, sangrąžos afiksas labai dažnai ,,prilimpa“ prie priešdėlio ir su juo sudaro priešdėlines sangrąžines formas iš tų veiksmažodžių, kurie be priešdėlio sangrąžiniai nebūna: valgyti – prisivalgyti, persivalgyti; parduoti – parsiduoti; lakti – nusilakti ir kt.


Ypatinga žodžio dalis – įvardžiavimo afiksas. Jis kilęs iš įvardžių, visada yra žodžio gale ir pats turi kintamą galūnę (gerasis – gerojo – gerajam…), tačiau jo reikšmė glaudžiai susijusi su kamieno reikšme. Įvardžiuotinis gali būti tas žodis, kurio paprastoji forma reiškia kintamą daikto ypatybę (medinis negali būti įvardžiuotinis).

Rodyk draugams

Morfeminė analizė

 

Morfeminė analizė


 


Morfeminė analizė reikalauja išskaidyti žodį į morfemas, t. y. mažiausius reikšminius vienetus. Vadinasi, analizuojant žodį morfemiškai, svarbu išsiaiškinti, ar jis skaidomas į morfemas, ar neskaidomas, ir jei skaidomas, – kokios morfemos jį sudaro, kaip jos pasiskirsčiusios. Morfemiškai skaidomais laikomi tokie žodžiai, kurių atskiros morfemos, turinčios tą pačią reikšmę, pasikartoja kituose žodžiuose. Skaidomas žodis gretinamas ir su bendrašakniais žodžiais, ir su tais, kurie turi tuos pačius darybos ar kaitybos afiksus. Pvz.: išvežimas skaidomas į tokias morfemas: vež- – šakninė morfema, pasikartojanti žodžiuose vež-ti, vež-imas, vež-ikas, važ-iuoti, iš- – priešdėlis, su kuriuo gali būti sudaryta daugybė priešdėlinių veiksmažodžių (iš-nešti, iš-vykti), -im- – priesaga, būdinga daugeliui lietuvių kalbos daiktavardžių, pavadinančių veiksmą (draud-im-as, lėk-im-as). Jokių abejonių nekelia išskyrimas ir kaitybos galūnės -as, kuri šiuo atveju rodo vyriškosios giminės vienaskaitos vardininką.


Visi kaitomieji lietuvių kalbos žodžiai yra morfemiškai skaidomi, nes juose aiškiai galima išskirti kaitybos morfemas (mišk-as, ger-as, vien-as, aug-a). Morfemiškai skaidomi ir kai kurie nekaitomi žodžiai; juose galima išskirti kituose žodžiuose pasitaikančias šaknines ir darybines morfemas (visur plg. vis-as ir kit-ur, šitaip plg. šit-as ir t-aip). Morfemiškai neskaidomais vadinami tokie žodžiai, kuriuos sudaro viena morfema.


Sunkesnis uždavinys yra morfeminis kamieno skaidymas. Žodžio kamienas laikytinas skaidomu tada, kai jo morfemos pasikartoja kituose kamienuose. Toks kamieno skaidymas, kai jo atskiros morfemos pasikartoja kituose kamienuose, turėdamos tas pačias reikšmes ar atlikdamos tas pačias funkcijas, vadinamas pilnuoju. Šitokio skaidumo kamienų morfeminė sudėtis gali būti labai įvairi. Žodžio kamieną gali sudaryti: šaknis ir priesaga (alksn-yn-as), šaknis ir dvi priesagos (plėš-ik-au-ti), šaknis ir trys priesagos (penk-et-uk-inink-as), priešdėlis ir šaknis (pa-mišk-ė), priešdėlis, šaknis ir priesaga (per-vež-im-as), priešdėlis, šaknis ir dvi priesagos (iš-aug-in-im-as), priešdėlis, sangrąžinė morfema ir šaknis (iš-si-praus-ti), priešdėlis, sangrąžinė morfema, šaknis ir priesaga (iš-si-praus-im-as), dvi šaknys (juod-alksn-is), dvi šaknys ir jungiamoji morfema (saul-ė-lyd-is), dvi šaknys ir priesaga (žmog-žudž-iau-ti), dvi šaknys ir dvi priesagos (nak-v-yn-pinig-iai), priešdėlis, dvi šaknys ir jungiamoji morfema (iš-puv-a-žand-is), priešdėlis, dvi šaknys ir priesaga (pa-laid-rank-ov-is), priešdėlis, dvi šaknys, dvi priesagos ir jungiamoji morfema (iš-vers-t-a-rank-ov-is), trys šaknys ir priesaga (dvi-link-liež-uv-is) ir t. t.


Skaidomais kamienais laikomi ir tie, kurių viena morfema (ar kelios) su ta pačia reikšme pasikartoja kituose žodžiuose, o viena yra arba labai reta, arba visiškai unikali. Toks kamienų skaidumas vadinamas daliniu. Unikali gali būti arba šaknis, arba afiksas. Pavyzdžiui, žodžiuose ne-vėkš-1-a, dilet-ant-as unikalios, kituose žodžiuose nerandamos, yra šaknys, o žodžių berž-tv-a, merg-žn-a šaknys pasikartoja giminiškuose žodžiuose, o priesagos yra unikalios. Galima išskaidyti ir sudurtinį kamieną, kai viena iš jį sudarančių šaknų yra unikali (varn-a-lėš-a, kini-varp-a).


Morfemiškai neskaidomais laikomi tokie kamienai, kurių visos numatomos išskirti morfemos yra unikalios. Kartais gali atrodyti, kad kai kurios morfemos fonetiškai sutampa su aiškiomis kitų žodžių morfemomis ir todėl yra išskirtinos. Tačiau, jei jos neturi tokios pat reikšmės, kaip kituose žodžiuose, kamienas negali būti išskaidytas. Pvz., žodžio karvelis kamienas negali būti morfemiškai skaidomas, nors jo šaknis formaliai panaši į žodžio karvė šaknį, o priesaga primena mažybines daiktavardžių priesagas (vaik-elis, darž-elis). Nebus skaidomi ir kamienai tokių žodžių, kaip: arbūzas, arbata, kubilas, klebonas, ridikas, sijonas, šėtonas, tijūnas, nors, atrodytų, panašios fonetinės struktūros priesagų turi aiškiai skaidomi kamienai (pilvūzas, sveikata, ratilas, barzdonas, lipikas).

Rodyk draugams

Darybinė analizė

 

Darybinė analizė


 


Darybinės analizės tikslas – analizuoti žodžio, kaip leksikos vieneto, darybą. Darybos požiūriu žodžiai skirstomi į paprastuosius ir darinius. Paprastieji žodžiai įvairius dalykus pavadina tiesiai, nenurodydami jų ryšio su kitu dalyku, pvz.: arti, geras, uoga, vyras ir t. t. Dariniai ne tik pavadina dalyką, bet ir nurodo jo ryšį su kitu dalyku. Darinio forma ir reikšmė visada remiasi kito žodžio forma ir reikšme, pvz.: žodžio artojas „tas, kas aria“ reikšmė motyvuota žodžio arti reikšme, uogauti „rinkti uogas“ – žodžio uoga, baltinti „daryti baltą“ – žodžio baltas reikšme ir forma.


Pirmasis darybinės analizės uždavinys ir yra nustatyti, ar žodis yra paprastas, ar darinys. Dariniu laikomas toks žodis, kuris ir formaliai, ir semantiškai remiasi kitu žodžiu. Vadinasi, norint išsiaiškinti, ar žodis yra darinys, reikia žiūrėti, ar dabartinėje kalboje yra toks žodis, kuris pamatuoja nagrinėjamąjį. Tas žodis, kuriuo remiasi darinys, vadinamas pamatiniu žodžiu. Taigi darybinė analizė turi remtis darinio ir pamatinio žodžio gretinimu. Tarp darinio ir pamatinio žodžio būtinai turi būti dvipusis ryšys: semantinis ir formalus. Darybiškai negali būti gretinami du žodžiai, jei tarp jų reikšmės nėra nieko bendra, pvz.: raginti ir ragas, bandyti ir banda, taip pat jei vieno jų forma nesiremia kito forma, nors semantinis jų ryšys yra visiškai aiškus, pvz.: višta ir gaidys, karvė ir veršiukas.


Tolimesnis darybinės analizės uždavinys – nustatyti darybos kryptį ir būdą, t. y. katras žodis iš katro ir su kokiomis darybos priemonėmis yra padarytas, kokia yra formali darinio struktūra. Daugumos žodžių darybos kryptis yra visiškai aiški, nes darinių kamienas dažniausiai yra sudėtingesnis už pamatinį kamieną. Dėl to abejonių nekelia darybos kryptis tokių žodžių, kurie padaryti su priesagomis ar priešdėliais (gesinti gesti, medinis medis, pamiškė miškas). Kiek sunkiau yra paaiškinti darybos kryptį tų žodžių, kurių formali struktūra nėra sudėtingesnė už pamatinio žodžio struktūrą. Tokiu atveju reikia žiūrėti, katro žodžio reikšmė yra nemotyvuota, o katro motyvuota. Pavyzdžiui, galūnių vediniai gėris ir landa struktūros sudėtingumu visai nesiskiria nuo pamatinių žodžių geras ir lenda. Tačiau semantinė analizė rodo, kad gėris „gerumas“ reikšmė priklauso nuo būdvardžio geras, o landa ,,vieta lįsti“ – nuo veiksmažodžio lenda.


Kiekvieno darinio kamienas yra dvinaris: į jo sudėtį įeina pamatinis kamienas, t. y. dalis, kuri bendra dariniui ir pamatiniam žodžiui, ir darybos formantas.


Jei darinys remiasi vienu pamatiniu žodžiu, jis yra vadinamas vediniu. Norint vedinyje surasti pamatinį kamieną, reikia nuo jo morfologinio kamieno atmesti tuos darybos elementus, kurie yra prisijungę paskutinio darybos akto metu, pvz., vedinio gesinimas pamatinis kamienas yra gesin-, o vedinio gesinti ges-. Kaip matyti iš pirmojo pavyzdžio, pamatinis vedinio kamienas nebūtinai turi sutapti su šaknimi, t. y. jis pats gali būti darybiškai skaidomas. Tačiau daugeliai lietuvių kalbos žodžių būdinga remtis paprastaisiais, darybiškai neskaidomais kamienais.


Tokie dariniai, kurie remiasi ne vienu, o dviem ar keliais pamatiniais žodžiais, yra vadinami sudurtiniais žodžiais, arba dūriniais. Dūrinių kamienas yra dvinaris: jį sudaro du pamatiniai kamienai. Kaip ir vedinių, dūrinių pamatiniai kamienai dažniausiai esti darybiškai neskaidomi, pvz.: grėbliakotis, karžygys, baltakaktis.


Formalių darybos priemonių, kuriomis darinys skiriasi nuo pamatinio žodžio, visuma yra vadinama darybos formantu. Vedinių darybos formantais eina darybos afiksai. Pagal tai, su kokiu darybos afiksu sudaryti, vediniai skirstomi į priesagų (artojas, šienauti), priešdėlių (užsienis, perkelti) ir galūnių (kuprius, nuovokus) vedinius. Dažnai vien tik darybos afiksai ir sudaro darybos formantą. Taip esti priešdėlinių veiksmažodžių ir galūnių darybos vardažodžių daryboje. Priesaginių ir priešdėlinių vardažodžių darybos formantas yra sudėtingesnis. Į jo sudėtį, be pagrindinio darybos afikso, įeina ir galūnė. Tačiau galūnė tėra šalutinis šių žodžių darybos rodiklis, reikalaujamas pagrindinės jų darybos priemonės (priesagos ar priešdėlio). Dėl to visas darybos formantas yra vadinamas priesaginiu arba priešdėliniu.


Sudurtiniai žodžiai, kaip žinoma, susideda iš dviejų pamatinių kamienų. Jų darybos formantu yra laikoma galūnė. Daugumos lietuvių kalbos sudurtinių žodžių formantai yra galūnės -ia (vyriškosios giminės) ir (moteriškosios giminės). Jungiamieji dūrinių balsiai darybos formantu nelaikytini, nes jų buvimas ar nebuvimas dažniausiai priklauso nuo pirmuoju sandu einančio kamieno ir neturi jokios įtakos dūrinio darybos reikšmei. Kartais net iš tų pačių dviejų žodžių gali būti sudaryti dūriniai ir su jungiamuoju balsiu, ir be jo (dienoraštis ir dienraštis).


Nustačius, iš kokio žodžio ir su kokiu darybos formantu padarytas darinys, svarbu išsiaiškinti ir jo darybos reikšmę. Darybos reikšmė – tai ne individuali leksinė žodžio reikšmė, priklausanti vienam žodžiui. Bet ji kokybiškai skiriasi ir nuo įvairių grupinių reikšmių, apibendrinančių leksines žodžių reikšmes (pvz., kalbėjimo, slinkties ir kitokie veiksmažodžiai). Darybos reikšmę lemia žodžio struktūra, o tiksliau – pamatinio žodžio leksinės reikšmės ir darybos formanto santykis. Pavyzdžiui, iš veiksmažodžio arti su priesaga -tojas sudaryto vedinio artojas darybos reikšmė yra „tas, kas aria“, daiktavardžio kaltas (iš kalti) – „tai, su kuo kalama“, veiksmažodžio baltėti (iš baltas) – „darytis baltam ar baltesniam“. Darybinė žodžio reikšmė – tai ne darybos formanto reikšmė. Ją formuoja specifinis pamatinio žodžio ir formanto santykis. Ypač svarbu, prie kokios morfologinės klasės pamatinio žodžio yra prisijungęs darybos formantas. Kartais darybinę reikšmę nulemia pamatinio žodžio priklausymas tam tikram semantiniam tipui. Vadinasi, pamatinis žodis – svarbiausias komponentas, formuojantis darybos reikšmę. Tačiau iš to paties pamatinio žodžio gali būti sudaryti dariniai su įvairiais formantais, pvz.: stalelis, stalius, pastalė. Visų šių žodžių darybos reikšmės bus skirtingos, ir jas nulems darybos formantas, tiksliau darybos formanto santykis su pamatiniu žodžiu (stalelis — mažas stalas, stalius – tas, kas daro stalus, pastalė – vieta po stalu).


Žodžio darybos reikšmę suvokti ir apibūdinti padeda transformacijos metodas. Jo taikymo principas yra toks: kiekvienas darinys turi būti pakeičiamas žodžių junginiu, į kurį įeina pamatinis žodis ir žodis arba žodžių junginys, ekvivalentiškas semantiniam pamatinio ir išvestinio žodžio skirtumui. Žodžių junginys, kuriuo pakeičiamas vedinys, turi atitikti tokius reikalavimus: 1) būti gramatiškai taisyklingas, 2) reikšti tą patį, ką ir vedinys (kad vienas kitą galėtų pakeisti ir platesniame kontekste). Pavyzdžiui, vedinys baltėti pakeičiamas junginiu „darytis baltam ar baltesniam“. Toks junginys yra gramatiškai taisyklingas. Jis visiškai gali pakeisti išvestinį veiksmažodį ir didesniame kontekste (plg. Džiūdamos sienos baltėja ir Džiūdamos sienos darosi baltos). Šiame junginyje baltas (pavartotas tam tikra gramatine forma, kurios reikalauja antrasis junginio komponentas) yra pamatinis vedinio žodis, o darytis pakeičia darybos priesagą -ėti. Analogiškai perfrazuojant, galima apibrėžti daugelio darinių reikšmes. Pvz.: mokykla „vieta, kur mokoma(si)“, valgykla „vieta, kur valgoma“; pieštukas „tai, su kuo piešiama“, trintukas „tai, su kuo trinama“; medinis ,,iš medžio padarytas“, geležinis „iš geležies padarytas“; gesinti „daryti, kad gestų“, skandinti „daryti, kad skęstų“. Sudurtiniai žodžiai gali būti transformuoti į žodžių junginį, kurio žodžių santykiai paprastai atitinka santykius tarp sudurtinio žodžio sandų, pvz.: grėbliakotis – grėblio kotas, akmenskaldis – skaldąs akmenis. Vienas sandas apibrėžia, nusako arba valdo kitą.


Tačiau lietuvių kalboje yra nemaža darinių, kurių perfrazuoti negalima, t. y. kai kurių darinių negalima sugretinti su ekvivalentiškais junginiais. Pavyzdžiui, negali būti transformuoti daiktavardžiai, kurie pavadina ypatybes ar veiksmus, pvz.: baltumas – daiktiškas ypatybės pavadinimas, skaitymas – daiktiškas veiksmo pavadinimas. Tokie vediniai vadinami būdvardžių ir veiksmažodžių abstraktais.


Žodžio darybos reikšmė kartais visiškai sutampa su leksine jo reikšme (pvz.: mokytojas „tas, kas moko“, medinis „kuris iš medžio“, gesinti „daryti, kad gestų“). Tačiau neretai iš darybinės reikšmės negalima pasakyti, kas iš tiesų žodžiu išreiškiama. Tos pačios darybinės reikšmės žodžiai gali būti vartojami keliomis reikšmėmis, pvz., žodžio kratytuvai darybos reikšmė yra „įrankis, kuriuo kratoma“, o leksinės jo reikšmės yra dvi: 1) „kuliamosios mašinos dalis, kuri krato šiaudus“; 2) „mašina mėšlui kratyti, kratyklė“; žodžio rinkėjas darybinė reikšmė yra „tas, kas renka“, o leksinės reikšmės yra tokios: 1} „kas dalyvauja rinkimuose, turi teisę rinkti“; 2) ,,ką kas renka: mokesčių rinkėjas, raidžių rinkėjas, varpų rinkėjas“; veiksmažodžio bėginti darybinė reikšmė yra „daryti, kad vyktų pamatiniu žodžiu nusakytas veiksmas“, o leksinės – 1) „versti bėgti“; 2) „tekinti, leisti lietis“. Vadinasi, leksinė žodžio reikšmė dažnai esti konkretesnė, detalesnė, o darybinė – mažiau apibrėžta, abstraktesnė.


Darybos reikšmė yra ne individuali, o grupinė reikšmė. Ji yra būdinga grupei žodžių, sudarytų su tomis pačiomis darybos priemonėmis iš pamatinių žodžių, kurie priklauso vienodoms gramatinėms leksinėms grupėms. Pavyzdžiui, visi priesagos -tojas daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių, reiškia veiksmo, nusakomo pamatiniu žodžiu, atlikėją, priesagos -inti veiksmažodžiai, padaryti iš savaiminį veiksmą ar būseną nusakančių veiksmažodžių, reiškia priežastinį veiksmą, o priesagos -inis būdvardžiai, padaryti iš daiktavardžių, žymi nekintamą, išskirtinę ypatybę. Darybos analizės uždavinys yra suvokti ne tik atskirų žodžių darybos reikšmes, bet ir konstatuoti bendrąsias tam tikrų darinių klasių reikšmes. Darybinė reikšmė yra lemiamas veiksnys, skirstant žodžius į darybos tipus ir darybos kategorijas.

Rodyk draugams

Kaitybinė analizė

 

Kaitybinė analizė


 


Kaitybinės žodžių analizės tikslas – nustatyti, iš kokio kamieno ir su kokiais afiksais ar kitokiomis kalbinėmis priemonėmis sudarytos žodžio formos, kokias gramatines reikšmes ir kategorijas jos realizuoja. Svarbiausi klausimai, su kuriais susiduriame, kaitybiškai analizuodami žodžius, – tai klausimai, kas yra gramatinė reikšmė ir gramatinė forma, ką vadiname gramatine kategorija.


 


Gramatinė reikšmė ir gramatinė forma


 


Yra žinoma, kad pats svarbiausias daugelio žodžių požymis yra jų nominatyvinė funkcija. Žodžiu dažniausiai kas nors pavadinama, – koks nors objektyvios tikrovės daiktas, būtybė, reiškinys, savybė. Žodžio ryšys su objektyvios tikrovės dalykų atspindžiais žmonių sąmonėje yra jo leksinė reikšmė. Žodis gali turėti vieną arba daugiau leksinių reikšmių. Štai, pavyzdžiui, žodis akis gali reikšti: a) regėjimo organą, b) mezginio kilpą, c) aketę, d) liūno akivarą, e) korio skylutę medui dėti, f) daigo pumpurėlį, g) žiedo pagražinimą, h) kortų vertės ženklą ir kt. Tačiau, kad ir kokia reikšme šis žodis būtų vartojamas kiekvienu konkrečiu atveju, jo leksinė reikšmė visuomet bus tai, kas šiame žodyje individualu, kas labiausiai jį skiria nuo kitų žodžių (plg. dar homonimus banda „būrys galvijų, kaimenė“ ir banda ,,kepalas“; juos atskirais žodžiais tik ir leidžia laikyti jų skirtinga leksinė reikšmė).


Tačiau, be savo leksinės reikšmės, žodis turi ir kitokio pobūdžio reikšmių. Pvz., tame pačiame žodyje akis galima įžiūrėti labai bendrą daiktiškumo reikšmę, kuri šį žodį leidžia sieti su tokiais leksiniu požiūriu visiškai skirtingais žodžiais, kaip siena, stalas, medis, akmuo ir kt. Akis turi dar moteriškosios giminės, vienaskaitos, vardininko reikšmes, kurios irgi nėra tik šio vieno žodžio nuosavybė, o bendros labai įvairių leksinių reikšmių žodžiams (plg. žodžius siena, balta, žalia, žolė, dykuma – visiems jiems būdinga ir moteriškos giminės, ir vienaskaitos, ir vardininko reikšmė). Žodžiai skaitau, rašau, gyvenu, tyliu turi visai skirtingą leksinę reikšmę, bet juos visus jungia tai, kad jie reiškia realiai vykstantį, laiko atžvilgiu su kalbamuoju momentu sutampantį veiksmą, atliekamą kalbančiojo (I) asmens. Šitokio pobūdžio reikšmės vadinamos gramatinėmis reikšmėmis. Jos yra būtinas žodžio elementas. Atskirai nuo leksinės žodžio reikšmės jų turinio negalima suvokti, nes jos egzistuoja, tik susiliejusios su pastarąja. Kaip tik gramatinės reikšmės žodį padaro ne tik leksiniu, bet ir gramatiniu vienetu (pvz., žodis varna tik gramatinių reikšmių dėka yra ne tik juodų ir pilkų plunksnų paukščio pavadinimas, bet ir moteriškosios giminės daiktavardžio vienaskaitos vardininkas). Vadinasi, gramatikoje žodis – tai leksinės reikšmės ir vienos ar kelių gramatinių reikšmių vienybė.


Toji leksinės ir gramatinės reikšmės (ar reikšmių) vienybė toli gražu ne visuose žodžiuose vienodai reiškiasi ir ne visur vienodai akivaizdi. Pvz., daiktavardžių duktė, sesuo, žmona, žąsis gramatinė moteriškosios giminės reikšmė atrodo lyg ir priklausoma nuo šių žodžių leksinėje reikšmėje glūdinčios moteriškosios lyties idėjos. Tačiau to visiškai negalima pasakyti apie būdvardžius gera, graži, didelė – jų gramatinė moteriškosios giminės reikšmė nėra sąlygojama leksinės šių žodžių reikšmės, o priklauso tik nuo šių būdvardžių sintaksinio ryšio su moteriškosios giminės daiktavardžiais (gera duktė, graži žmona, didelė žąsis). Dar kitoks (galima sakyti, neapčiuopiamas) gramatinės ir leksinės reikšmės ryšys yra tokių žodžių, kaip prielinksnis, jungtukas ar dalelytė: kiekvieno jų gramatinės reikšmės sudaro leksinės žodžio prigimties esmę.


Jau iš to, kas pasakyta, matyti, kad gramatinės reikšmės yra ne vieno tipo. Vienos jų išreiškia objektyvioje tikrovėje egzistuojančius reiškinių santykius. Tokios reikšmės yra, sakysime, daiktavardžių vienaskaita ir daugiskaita (langas langai, žmogus žmonės), veiksmažodžio laikų reikšmės ir pan. Kitos gramatinės reikšmės parodo subjektyvų kalbančiojo asmens santykį su objektyviosios tikrovės reiškiniais (pvz., tiesioginės, tariamosios, liepiamosios nuosakos reikšmės). Bet yra ir tokių gramatinių reikšmių, kurių negalima susieti su jokiais objektyviosios tikrovės reiškiniais. Jos parodo tik žodžių santykį sakinyje. Tokios, pavyzdžiui, yra būdvardžių giminės ir skaičiaus reikšmės. Jos neatspindi kokių nors iš tikrųjų egzistuojančių ypatybės požymių (šia – giminės ir skaičiaus – prasme ypatybės net ir negalima charakterizuoti), o yra nulemiamos tik sintagminių daiktavardžio ir būdvardžio ryšių.


Lyginant su leksine žodžio reikšme, gramatinės jo reikšmės yra visiškai abstrakčios. Kaip rodo pavyzdžiai, žodis gali turėti net kelias gramatines reikšmes, bet nė viena jų nebus tik to vieno žodžio nuosavybė. Gramatinės reikšmės yra bendros daugeliui žodžių, ištisoms žodžių klasėms.


Jau buvo minėta, kad leksinė žodžio reikšmė įkūnijama leksinėje žodžio morfemoje – šaknyje. Gramatinės žodžio reikšmės irgi realizuojamos tam tikromis kalbos priemonėmis, daugiausia kaitybos afiksais. Pvz., žodžių akis, siena, sesuo, žolė gramatinių reikšmių (moteriškosios giminės, vienaskaitos, vardininko) rodikliai yra galūnės -is, -a, -uo, -ė. Žodžiuose rašau, rašome, tyliu, tylime esamojo laiko, vienaskaitos ir daugiskaitos, I asmens reikšmės taip pat realizuojamos galūnėmis -au, -u, -ame, -ime. Kalbos priemonės, kuriomis išreiškiamos gramatinės reikšmės, vadinamos gramatinėmis formomis. Gramatinė forma yra būtinas gramatinės reikšmės atitikmuo (koreliatas). Tarp gramatinės reikšmės ir gramatinės formos yra dialektinis ryšys: negali būti gramatinės reikšmės be gramatinės formos, ir neegzistuoja nė viena gramatinė forma, neturinti gramatinės reikšmės. Dėl to gramatinę formą dar galima būtų apibrėžti kaip kalbos ženklą, kurio žymimasis yra gramatinė reikšmė, o žymiklis – gramatinė priemonė, realizuojanti tą gramatinę reikšmę.


 


Gramatinė kategorija


 


Formaliai išreikštos gramatinės reikšmės yra suvokiamos tik dėl to, kad jos, sudarydamos tam tikrą sistemą, viena kitą išskiria. Pavyzdžiui, vienaskaitos reikšmę galima suvokti tik dėl to, kad egzistuoja daugiskaita, vyriškąją giminę – tik dėl to, kad egzistuoja moteriškoji giminė, vardininko reikšmę, – kad egzistuoja kilmininko, naudininko, galininko ir kitų linksnių reikšmės. Tie išskiriamieji priešpriešos santykiai, kuriais tarpusavyje esti susijusios gramatinės reikšmės (aišku, ir gramatinės formos), kalbos moksle dažnai vadinami opoziciniais santykiais, o pačios reikšmės – opozicinėmis reikšmėmis.


Opozicinės reikšmės gali būti apibendrinamos į vieną platesnę reikšmę, kuri vadinama gramatine kategorija. Vadinasi, gramatinė kategorija – tai pagal bendrą požymį viena kitą išskiriančių gramatinių reikšmių klasė. Pvz., vyriškosios ir moteriškosios giminės gramatinės reikšmės sudaro giminės kategoriją. Vienaskaitos ir daugiskaitos reikšmės apibendrinamos skaičiaus kategorija, o vardininko, kilmininko, naudininko, galininko, įnagininko, vietininko reikšmės – linksnio kategorija. Tačiau esama ir tokių gramatinių reikšmių, kurių apibendrinti negalima. Tai daiktiškumo reikšmė, būdinga daiktavardžiams, ypatybės reikšmė, būdinga būdvardžiams, veiksmo ir būsenos reikšmė, būdinga veiksmažodžiams, ir kt. Tokios pačios bendriausios gramatinės reikšmės, kurios budingos žodžiams kaip tam tikros gramatinės žodžių klasės atstovams, vadinamos kategorinėmis reikšmėmis. Formalių specifinių išraiškos priemonių jos neturi, o realizuojamos tomis pačiomis gramatinėmis priemonėmis, kaip ir kitos gramatinės reikšmės, būdingos tai žodžių klasei. Kategorinių reikšmių kalboje nėra daug: prie minėtųjų (daiktiškumo, ypatybės, veiksmo ar būsenos) kategorinių reikšmių dar galima pridurti kiekybės kategorinę reikšmę ir veiksmo ar ypatybės požymio kategorinę reikšmę. Šios kategorinės reikšmės yra bendros daugeliui kalbų.


Dažniausiai gramatinės kategorijos yra būdingos ne vienai kuriai žodžių klasei, bet keletui. Pvz., linksnio kategorija būdinga daiktavardžiams, būdvardžiams, daugumai skaitvardžių, bemaž visiems įvardžiams; skaičiaus kategorija – daiktavardžiams, būdvardžiams, daugeliui įvardžių, veiksmažodžiams. Bet yra ir tokių gramatinių kategorijų, kurios būdingos tik vienai žodžių klasei, pvz., asmens, laiko, nuosakos kategorijas turi tik veiksmažodis, laipsnio kategoriją – tik dalis būdvardžių ir būdvardiniai prieveiksmiai. Tik vienai žodžių klasei, kaip matėme, būdingos ir vadinamosios kategorinės reikšmės.


 


Žodžio forma. Paradigma


 


Dauguma žodžių kalboje egzistuoja kaip tam tikra vidiniais ryšiais tarp savęs susijusių gramatinių formų sistema. Kiekvienu konkrečiu atveju rišlioje kalboje žodis reiškiasi viena kuria gramatine forma. Šitaip besireiškiąs žodis vadinamas žodžio forma. Kitaip sakant, žodžio forma – tai to paties žodžio atmaina, turinti specifinių gramatinių reikšmių. Pvz.: varna, varnos, varnai, varną, varna, varnoje, varnos, varnų, varnoms, varnas, varnomis, varnose – vis tai to paties žodžio formos, kurių kiekviena nuo visų kitų skiriasi savo gramatine reikšme, o visos sykiu sudaro vieningą sistemą, vadinamą paradigma (< gr. paradeigma – pavyzdys). Linksniuojamųjų žodžių vardininkas, o veiksmažodžio bendratis, inventorizuojant žodžius, paprastai laikomi lyg ir pamatinėmis, svarbiausiomis žodžio formomis – jie atstovauja visai žodžio formų paradigmai. Bet pačioje kalboje ir šitos formos egzistuoja tik kaip uždaros žodį sudarančių gramatinių formų sistemos elementai.


 


Gramatinių reikšmių realizavimo būdai


 


Lietuvių kalboje gramatinės žodžio reikšmės gali būti realizuojamos trejopai: sintetiniu būdu, analitiniu būdu ir mišriai.


Sintetinis (< gr. synthetikos < synthesis – sujungimas) būdas yra tada, kai gramatinės reikšmės realizuojamos įvairiais kaitybos afiksais. Jie, jungdamiesi arba tiesiog prie žodžio šaknies, arba prie jo kamieno, nepakeičia leksinės žodžio reikšmės, o tik suteikia jam naują gramatinę reikšmę ir tuo pačiu padaro naują žodžio formą.


Iš visų kaitybos afiksų būdingiausias gramatinių reikšmių realizatorius lietuvių kalboje yra galūnė, nes kaip tik ji parodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje. Dažniausiai žodžių galūnės yra daugiareikšmės, kitaip sakant, viena galūne išreiškiama ne viena, o keletas gramatinių reikšmių. Pvz., žodžio namas galūnė -as įkūnija net tris gramatines reikšmes: vyriškosios giminės, vienaskaitos ir vardininko linksnio, o žodžio eini galūnė -i iš karto realizuoja net keturias gramatines reikšmes: tiesioginės nuosakos, esamojo laiko, vienaskaitos ir antrojo asmens. Savo daugiareikšmiškumu galūnės labiausiai skiriasi nuo kitų afiksų.


Tačiau pasitaiko, kad visiškai tos pačios fonetinės sudėties galūnės realizuoja visiškai skirtingas gramatines žodžių reikšmes. Pvz., žodžio namas galūnė -as, kaip matėme, reiškia vyriškosios giminės vienaskaitos ir vardininko reikšmes, o žodžio galvas galūnė -as yra jau visai kitokių gramatinių reikšmių, būtent, moteriškosios giminės, daugiskaitos, galininko rodiklis. Net to paties žodžio paradigmoje pasitaiko formų, turinčių homonimiškas galūnes (plg. vienaskaitos vardininko formą tvora ir vienaskaitos įnagininką tvora). Fonetiškai sutapusios gali būti ir visiškai skirtingoms žodžių klasėms būdingos galūnės, realizuojančios skirtingas gramatines reikšmes (plg. formą žvirbli, kur galūnė -i įkūnija vyriškosios giminės, vienaskaitos, šauksmininko reikšmes, formą marti, kur galūnė -i reiškia moteriškosios giminės, vienaskaitos, vardininko gramatines reikšmes, ir formą lydi, kur galūnė -i parodo tiesioginės nuosakos, esamojo laiko, vienaskaitos, antrojo asmens gramatines reikšmes). Vadinasi, nors galūnė lietuvių kalboje yra pats būdingiausias gramatinės reikšmės rodiklis, iš jos vienos apie gramatinę reikšmę spręsti negalima. Gramatinė žodžio reikšmė išryškėja tik iš visos žodžio formos, o kartais – tik iš žodžio formos sakinyje (plg. Tvora pati išvirto, kur tvora yra vienaskaitos vardininko forma, ir Tėvas aptvėrė kiemą tvora, kur homonimiška forma tvora turi vienaskaitos įnagininko reikšmę).


Gana dažnai lietuvių kalboje ta pati gramatinė reikšmė realizuojama ne viena, o keliomis skirtingos fonetinės sudėties galūnėmis. Pvz., gramatinės vienaskaitos, vardininko reikšmės žodyje varna įkūnijamos galūne -a, o žodžiuose akis, žmogus, arklys, akmuo – jau galūnėmis -is, -us, -ys, -uo; tiesioginės nuosakos, esamojo laiko, vienaskaitos, II asmens gramatinės reikšmės vienų veiksmažodžių išreiškiamos galūne -i (neši, augi, lydi), kitų – galūne -ai (darai, rašai, sakai). Skirtingos galūnės, kurios išreiškia tą pačią arba kelias tas pačias gramatines reikšmes, vadinamos sinonimiškomis galūnėmis.


Be galūnių, gramatinės žodžio reikšmės dar gali būti realizuojamos ir kitais kaitybos afiksais – priesagomis, priešdėliais. Pvz., priesaga -k(i), prisijungusi prie veiksmažodžio bendraties kamieno, padaro liepiamosios nuosakos formą, išreiškiančią kalbančiojo asmens valią – įsakymą, liepimą, kad pašnekovas ką darytų arba liautųsi daręs (nešk, eik, bėk). Priesaga -dav- yra veiksmažodžio būtojo dažninio laiko gramatinės reikšmės rodiklis, priesaga -t- – tariamosios nuosakos gramatinės reikšmės raiškos priemonė. Priesagomis -esn-, -ėlesn- ir -iaus- realizuojamos būdvardžių aukštesniojo, aukštėlesniojo ir aukščiausiojo laipsnio gramatinės reikšmės, daugelis veiksmažodžio priešdėlių įkūnija gramatinę įvykio veikslo reikšmę (plg.: drausti uždrausti, daryti padaryti, mesti išmesti). Kartais žodžio formą sudaro ir priesaga, ir galūnė, ir abu šie afiksai yra skirtingų gramatinių reikšmių reiškėjai. Pvz., žodžio formoje eidavau priesaga -dav- įkūnija būtojo dažninio laiko reikšmę, o galūnė -au – vienaskaitos ir I asmens gramatines reikšmes; formoje eikite priesaga -ki- išreiškia liepiamosios nuosakos gramatinę reikšmę, o galūnė -te – gramatines daugiskaitos ir II asmens reikšmes.


Kaitybiniais afiksais realizuojant gramatines reikšmes, tam tikrais atvejais pakinta šaknies balsiai (byra biro, šauna – šovė, šluoja šlavė), priebalsiai (marti marčios, jausti – jaučia, jautė, austi audžia audė), kirčio vieta (lentos – vienaskaitos kilmininkas, lentos – daugiskaitos vardininkas). Kadangi šie reiškiniai apima tik dalį tam tikrą gramatinę reikšmę turinčių formų (plg.: kyla kilo, nyra niro, bet bėga bėgo, augaaugo), jų laikyti tos gramatinės reikšmės realizavimo priemone (kad ir vidine) negalima. Formos su balsių ar priebalsių kaita – tai tik kamieno variantai, atsiradę dėl žodžio formos morfeminės struktūros.


Kartais gramatinės reikšmės gali būti realizuojamos žodžio formomis, padarytomis iš skirtingų šaknų. Toks gramatinių reikšmių realizavimo būdas vadinamas supletyvizmu (lot. suppletum – papildomas). Lietuvių kalboje supletyvinių formų yra nedaug: įvardžio paradigma (aš, manęs, man, mane ir t. t., mes, mūsų, mums, mus ir t. t.), veiksmažodžio būti esamojo laiko I, II ir III asmens formos (esu, esi, yra).


Analitinis gramatinių reikšmių raiškos būdas yra tada, kai gramatinės reikšmės reiškiamos pagalbiniais žodžiais (gr. analytikos < analysis – išskirstymas, išardymas). Lietuvių kalboje analitiniu būdu reiškiamos sudurtinių veiksmažodžių laikų ir nuosakų reikšmės (esu matęs, yra sakiusi, būk pasirengęs), kartais liepiamosios nuosakos gramatinė reikšmė (tegul skaito, tegu turi, lai nešasi), retais atvejais – būdvardžių aukštesniojo laipsnio reikšmė (labiau reikšmingas, labiau suodinas), gana dažnai – būdvardžių aukščiausiojo laipsnio reikšmė (pats gerasis, pati geroji, pats brangusis, pati brangioji).


Lietuvių kalboje kartais gramatinė reikšmė išreiškiama mišriai – ir tam tikru afiksu, ir pagalbiniu žodžiu, pvz., veiksmažodžių rašau, rašai I ir II asmens reikšmės (kaip ir esamojo laiko ar vienaskaitos gramatinės reikšmės) išreiškiamos galūnėmis -au, -ai, bet tas pačias reikšmes galima papildomai dar išreikšti ir veiksmažodžio forma su atitinkamu asmeniniu įvardžiu: aš rašau, tu rašai. Tą patį galima pasakyti ir apie būdvardžio aukščiausiojo laipsnio reikšmę: dažniausiai ji reiškiama tik priesaga -iausias, -iausia (gražiausias, -ia), bet kartais lyg ir sustiprinama įvairiais pagalbiniais žodžiais, pvz.: visų gražiausias, pati gražiausia, gražių gražiausia, kuo gražiausias ir pan.

Rodyk draugams

Žodžių darybos būdai

 

Žodžių darybos būdai


 


Nauji žodžiai padaromi, pridedant priesagas, priešdėlius, keičiant galūnes ir suduriant. Tokia žodžių daryba vadinama morfologine. Ji būdinga morfologiškai skaidomiems žodžiams.


Žodžių darybos analizei būtiniausios šios sąvokos: paprastasis žodis, darybos pamatas, darinys, darybos formantas, darybos reikšmė, darybos tipas ir darybos kategorija.


Paprastasis žodis yra tas, greta kurio dabar nevartojamas tos pačios šaknies dar paprastesnis žodis ir kurio reikšmės negalima paaiškinti remiantis kitu žodžiu (saulė, ugnis, žmogus, gėle, rasti, gauti, geras). Istoriškai paprastieji žodžiai gali būti kildinami iš kitų žodžių.


Darinys yra žodžio darybos rezultatas, žodis, kurio reikšmė paaiškinama remiantis kitu žodžiu: mokykla ,,pastatas, vieta, kur mokomasi“, mokytojas ,,asmuo, kuris moko“, mokinys ,,asmuo, kuris mokosi, yra mokomas“. Darinys dažniausiai esti sudėtingesnis už paprastąjį žodį, bet jo esmę lemia ne žodžio sudėtis, o santykis su darybos pamatu, kuris savo ruožtu gali būti ir paprastas (augti – auginti), ir darinys (pasimatyti – pasimatymas). Kai darant naują žodį kinta tik galūnė, darinys yra tokio pat sudėtingumo kaip ir pamatinis žodis (puodas ir puodžius turi po du skiemenis).


Iš kelių vienas iš kito padarytų žodžių sudaroma žodžių grandis, pavyzdžiui: sakė – apsakė – apsakymas – apsakymėlis.


Morfologiniai dariniai skiriami į vedinius ir dūrinius. Vediniai remiasi vienu pamatiniu žodžiu. Yra priesagų, priešdėlių ir galūnių vedinių: durininkas (: durys), parašyti (: rašyti), grožis (: gražus). Dūrinio daryba paprastai remiasi dviejų žodžių junginiu. Čia svarbu ir galūnė: dangoraižis (: raižyti dangų), duonriekis (: duoną riekti), raudonviršis (: raudonu viršumi).


 Darybos formantais vadinami tie formos elementai, kurie padaro naują žodį. Tai paprastai esti priešdėliai, priesagos, galūnės, bet kartais dar prisideda šaknies ar priešdėlio garsų kaita, priegaidžių ir kirčio vietos skirtingumas (pajusti – pojūtis, nuleisti – nuolydis).


Darybos reikšmė susidaro iš pamatinio kamieno ir darybos formanto reikšmių. Ją dar galima vadinti struktūrine darinio reikšme, pvz.: beržynas, eglynas, dilgėlynas tai ,,vieta, kurioje yra daug to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Darybos reikšmė – grupinė, o grupių yra įvairių – nuo vienetų iki visumos. Pavyzdžiui, su priesaga -vė pirmiausia ateina į galvą kalvė (: kalti), gal dar yra vienas kitas žodis, bet su priesaga -imas (-ymas) daiktavardžių tiek, kiek yra veiksmažodžių.


Darinio ryšys su pamatiniu žodžiu nevienodas. Reguliarios darybos atveju skiriasi tik priklausymas kalbos daliai (rašyti – rašymas, gražus – gražumas, geras – gerai). Todėl žodynuose tokių darinių reikia ieškoti pamatinių žodžių lizduose. Kai pamatinis žodis ir darinys priklauso tai pačiai kalbos daliai, darybos priemonės tik nedaug tepakeičia tai, kas pasakoma pamatiniu žodžiu (namas – namelis, bitė – bitutė, eiti – išeiti, laukti – sulaukti, geras – gerokas ir kt.). Tačiau yra daugybė atvejų, kai darinys reiškia visai ką kita negu pamatinis žodis (arklys – arklidė, ranka – apyrankė, valgyti – valgykla).



Darybos tipas – tai darybos ryšiu susijusių žodžių grupė, kuriai būdingi šie požymiai: 1) darybos pamatas turi priklausyti tai pačiai kalbos daliai; 2) turi būti tas pats darybos formantas ir 3) ta pati darybos reikšmė. Pvz.: uogauti (: uoga), riešutauti (: riešutas), grybauti (: grybas). Čia pamatinis žodis daiktavardis, bendras darybos formantas – priesaga -auti ir ta pati darybos reikšmė – ,,rinkti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“.


Darybos kategorija – tai vieną reikšmę turinčių darinių visuma. Čia nesvarbu, kokiai kalbos daliai priklauso pamatinis žodis, nesvarbu darybos formantas, svarbu tik bendra darinių reikšmė. Pavyzdžiui, asmenų pavadinimai: bitininkas (: bitė), darbininkas (: darbas), siuvėjas (: siuva), mokytojas (: moko), račius (: ratas); vietų pavadinimai: avidė (: avis), mokykla (: mokyti), knygynas (: knyga), rugiena  (: rugiai) ir kt.


 

Rodyk draugams

Žodžių klasifikavimas kalbos dalimis

 

Žodžių klasifikavimas kalbos dalimis


 


Pagal bendrąsias reikšmes ir jas atitinkančius gramatinius požymius žodžiai skiriami į klases, vadinamas kalbos dalimis. Jų yra vienuolika – daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas.


Kalbos dalys pagal galėjimą eiti sakinio dalimis skiriamos į savarankiškąsias (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir nesavarankiškąsias (dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas). Sakinio dalimis eina tik savarankiškosios kalbos dalys, t. y. tos, kurios ką nors pavadina ar rodo. Iš nesavarankiškųjų kalbos dalių dažnokai tariniu eina ištiktukas. Tai priklauso ne nuo jo reikšmės, bet nuo tam tikrų vartojimo aplinkybių.


Nesavarankiškosios kalbos dalys savo ruožtu skiriamos į tarnybines (dalelytė, prielinksnis, jungtukas) ir jausmines bei vaizdingąsias (jaustukas, ištiktukas). Pastarosios skiriasi nuo kitų kalbos dalių stilistiniu ribotumu. Jos vartojamos tik vaizdingoje šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje. Informacijai perteikti jausminės vaizdingosios kalbos dalys nevartojamos. Jos netinka nei moksliniam, nei kuriam kitam dalykiniam stiliui.


Kalbos dalys dar skirstomos į kaitomąsias ir nekaitomąsias. Kaitomųjų kalbos dalių morfologinė struktūra sudėtinga, o nekaitomųjų – paprasta. Kiekvienai sudėtingos struktūros kalbos daliai būdingos vienos bendros reikšmės pagrindu susidariusios formų sistemos, vadinamos gramatinėmis kategorijomis. Pavyzdžiui, daiktavardis turi giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijas, asmenuojamasis veiksmažodis – asmens, nuosakos, laiko ir skaičiaus kategorijas. Nekaitomosios kalbos dalys tokių kategorijų neturi.

Rodyk draugams

Kalbos dalys

 


 























Kalbos mokslo šaka


Ką nagrinėja


Fonetika


Kalbos garsus

Leksikologija Kalbos žodyną (leksiką)
Gramatika

(kalbotyros šaka, tirianti kalbos gramatinę sandarą: sintaksę, morfologiją ir žodžių darybą)

Morfologija Žodžių sandarą, darybą ir kaitybą
Sintaksė Sakinius ir žodžių junginius
Stilistika Kalbos stilių ir jo priemones

 


Kalbos dalys


 


Kalbos dalys – žodžių klasės, skiriamos pagal reikšmės, sintaksinių ryšių ir morfologinių požymių bendrumą.


 














Kaitomosios kalbos dalys


Nekaitomosios kalbos dalys


linksniuojamosios


asmenuojamoji


 


            Daiktavardis


            Būdvardis


            Skaitvardis


            Įvardis


 


             Veiksmažodis


                Prieveiksmis


                Prielinksnis


                Jungtukas


                Dalelytė


                Jaustukas


                Ištiktukas


 



Prieveiksmis iš nekaitomų kalbos dalių išsiskiria tuo, kad dalis šiai kalbos daliai priklausančių žodžių yra laipsniuojami (gražiai, gražiau, gražiausiai). Prieveiksmis prie nekaitomų kalbos dalių priskirtas tik todėl, kad jis nelinksniuojamas ir neasmenuojamas.

Rodyk draugams

Daiktavardis

 

Daiktavardis 


 


Daiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako daikto vardą ir atsako į klausimą kas tai?


Daiktavardis kaitomas linksniais, skaičiais ir yra vyriškosios arba moteriškosios giminės.


Semantiniu požiūriu daiktavardis yra labai įvairi kalbos dalis. Jos pagrindą sudaro konkrečių objektyviosios tikrovės daiktų, gyvų būtybių ir įvairių reiškinių pavadinimai (žemė, pušis, akmuo, upė, skruzdėlė, žvirblis, arklys, mergaitė, senelis, gaisras, griaustinis, vakaras). Bet šalia jų kalboje yra daug tokių daiktavardžių, kurie reiškia abstrakčius veiksnius, t. y. tokius veiksmus, kuriuos mes suokiame daiktiškai, kaip dalyką, egzistuojantį atskirai nuo veikėjo ir nuo konkretaus laiko (ėjimas, valgymas, būtis, viltis, gailesys). Yra ir tokių, kurie reiškia abstrakčias, atitrauktai nuo daikto suvokiamas ypatybes (gėris, lygybė, grožis). Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio dalykas yra pavadinamas daiktavardžiu, visi šios kalbos dalies žodžiai skirstomi į dvi grupes: į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius daiktavardžius.


Konkrečiaisiais daiktavardžiais vadinami daiktavardžiai, reiškiantys įvairius konkrečius objektyviosios tikrovės daiktus, gyvas būtybes, reiškinius. Reikšmės ir kai kurių gramatinių ypatybių požiūriu konkretieji daiktavardžiai irgi nėra visiškai vienodi. Vieni jų reiškia daiktus, kurie gali būti skaičiuojami (namas, stalas, knyga, pieštukas, brolis, sesuo, lydeka, diena, naktis, pavasaris). Tokių konkrečių daiktavardžių yra dauguma. Jie gali būti vadinami paprastaisiais konkrečiaisiais daiktavardžiais. Gramatiniu požiūriu jiems būdinga tai, kad jie kaitomi skaičiais (namas – namai, kėdė kėdės, knyga knygos, sesuo seserys, pavasaris pavasariai). Be to, jie gali būti vartojami su kiekiniais skaitvardžiais (dvi knygos, trys knygos, dešimt knygų). Išimtį sudaro tik nedidelė grupė vadinamųjų daugiskaitinių daiktavardžių, reiškiančių konkrečius daiktus ar dalykus (akėčios, akiniai, girnos, kailiniai, žirklės, smegenys, žiotys). Jie skaičiais nekaitomi. Jų daugiskaitos forma reiškia ir vieną tos rūšies daiktą, ir daugiau jų. Apibrėžtam daiktų kiekiui pažymėti su šiais daiktavardžiais vartojami dauginiai skaitvardžiai (dveji kailiniai, trejos žirklės)


Paprastieji konkretieji daiktavardžiai pagal reiškiamo daikto savybę būti skaičiuojamam gali būti priešpastatomi medžiagų pavadinimams ir kuopiniams daiktavardžiams.


Medžiagų pavadinimai yra tokie daiktavardžiai, kurie reiškia tam tikrą vientisą medžiagą, galimą matuoti, bet negalimą skaičiuoti. Tai tokie daiktavardžiai, kaip auksas, sidabras, plienas, nafta, žibalas, deguonis, pienas, sviestas, grietinė, miltai, pelenai, sakai, smėlis. Medžiagų pavadinimai skaičiais nekaitomi. Jie turi arba tik vienaskaitos (auksas, sidabras, smėlis, grietinė), arba tik daugiskaitos formą (miltai, dujos, klijai). Su jais negali būti vartojami kiekiniai skaitvardžiai. Šitokia vartosena pasitaiko labai retai ir tik frazeologiniuose junginiuose, pvz., Gardu, kaip devyni medūs. Bet negalima pasakyti trys auksai, penki pienai ir pan. Kadangi medžiagų pavadinimai reiškia dalykus, galimus matuoti, šios rūšies daiktavardžiai dažniausiai vartojami su įvairiais mato vienetus reiškiančiais žodžiais: litras pieno, butelis klijų, kilogramas sviesto, maišas miltų, balonas deguonies. Be to, vienaskaitiniai medžiagų pavadinimai tokiu atveju visuomet turi vienaskaitos kilmininko formą. Tuo tarpu jeigu su matą reiškiančiais žodžiais vartojame paprastąjį konkretųjį daiktavardį, jis gauna daugiskaitos formą (plg.: litras pieno, bet litras vyšnių; kilogramas sviesto, bet kilogramas agurkų; maišas smėlio, maišas cukraus, bet maišas bulvių).


Kuopiniai daiktavardžiai reiškia vienarūšių daiktų ar asmenų sankaupą, kaip tam tikrą nedalijamą, skaičiuoti negalimą vienetą (aparatūra, aukštuomenė, diduomenė, jaunimas, lapija, moksleivija, profesūra, studentija, senimas, valstietija, varguomenė). Kuopiniai daiktavardžiai irgi skaičiais nekaitomi – jie teturi tik vienaskaitos formą. Jų negalime vartoti ir su kiekiniais skaitvardžiais. Jeigu norime pasakyti kuopiniu daiktavardžiu reiškiamo dalyko neapibrėžtą kiekį arba tam tikrą dalį, šiuos daiktavardžius vartojame su prieveiksmiais daug, mažai, su trupmeniniais skaitvardžiais arba jų reikšmę turinčiais daiktavardžiais (pvz.: susirinko daug jaunimo; atėjo mažai profesūros; viena trečioji žmonijos; pusė žmonijos).


Savo reikšme į kuopinius daiktavardžius panašus paprastieji konkretūs daiktavardžiai, pavadinantys skaičiuoti galimas daiktų ar asmenų sankaupas, kaip tam tikrus nedalijamus vienetus (šeima, šeimyna, palyda, būrys, pulkas, pušynas, kariuomenė). Nuo kuopinių daiktavardžių juos skiria gramatinės ypatybės: kaip ir visi kiti paprastieji konkretūs daiktavardžiai, jie kaitomi skaičiais (šeima šeimos, būrys – būriai, pušynas pušynai).


Abstraktieji daiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai, o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis, bėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi vienaskaitos formą ir tik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos, kautynės, laidotuvės, vedybos). Abstraktieji daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais, ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai naudos; tiek graužaties; kiek garbės). Kai kurie abstraktieji daiktavardžiai yra linkę konkretėti. Pakitus jų reikšmei, pasikeičia ir morfologinės savybės: buvęs vienaskaitinis abstraktusis daiktavardis tampa kaitomas skaičiais (plg.: vargas vargai, rūpestis rūpesčiai, sielvartas sielvartai, džiaugsmas džiaugsmai).


Kitu požiūriu daiktavardžiai skirstomi į bendrinius ir tikrinius.


Bendrinis daiktavardis reiškia daiktą kaip tokių pat daiktų visumos atstovą. Pvz., miestas žymi tai, kas bendra visiems miestams, o Vilnius – unikalus miestas, Lietuvos sostinė. Bendriniai daiktavardžiai – tai apibendrinti vienarūšių daiktų, gyvų padarų ar reiškinių pavadinimai (akmuo, džiaugsmas, gėlė, poetas, šuo, žemė, meilė, žaibas). Dauguma bendrinių daiktavardžių (konkretieji) reiškia skaičiuoti galimus dalykus, dėl to kaitomi skaičiais (akmuo – akmenys, vaikas – vaikai, žmogus – žmonės). 


Tikriniais daiktavardžiais vadiname tuos daiktavardžius, kurie reiškia daikto, asmens ar dalyko vardą, skiriantį tą daiktą, asmenį ar dalyką nuo kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų ar dalykų. Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, o tie jų, kurie vartojami sąlygiškai, tekste išskiriami dar ir kabutėmis. Tikriniai daiktavardžiai – individualūs miestų, upių, ežerų, kalnų, dangaus kūnų, žmonių ir kt. vardai. Saulė, Žemė ir Mėnulis vartojami ir kaip tikriniai, ir kaip bendriniai daiktavardžiai. Kai kalbama apie astronomijos objektus, sakomi tikriniai vardai, o kai nusileidžiama į žemiškąjį žmogaus gyvenimą, jo buvimo aplinką, šie astronomijos objektai tampa paprastais žmogaus jutimais suvokiamais daiktais, tada jų pavadinimai rašomi mažąja raide, turi mažybines formas (saulė, saulelė, saulytė, mėnulis, mėnuliukas, žemė, žemelė).


Žmonių vardai ir pavardės gali būti kilę iš bendrinių daiktavardžių: vardai – Rasa, Rūta, Gintaras, Linas, pavardės – Vilkas, Lapė, Žvirblis, Gaidys, Sakalas, Uosis ir kt. Ir atvirkščiai – daiktai gauna savo kūrėjų, atradėjų ar tų, kam skirti, vardus. Lietuviškų jų beveik nėra, bet gana daug tarptautinių – omas, voltas, parkeris, mauzeris, fordas, mersedesas, gerbera. Žmonių pavadinimai iš literatūros ir meno, žymintys ryškų charakterį – donkichotas, donžuanas, pliuškinas.


Tikriniai daiktavardžiai susipynę su pavadinimais. Pvz.: Vilnius, Kazlų Rūda, Kudirkos Naumiestis, Naujoji Akmenė, Paukščių takas, Grįžulo ratai. Vilnius – tikrinis daiktavardis, tačiau daiktavardžiais negalima laikyti dviejų žodžių junginių, nors jų paskirtis visai ta pati kaip ir žodžio Vilnius. Tikrinių daiktavardžių negali būti abstrakčių, o pavadinimų gali; čia ir abstrakcijos gali reikšti konkretų daiktą: laikraštis ,,Aušra“, restoranas ,,Ponių laimė“, apsakymas ,,Laimės žiburys“. Pavadinimų yra labai įvairių – nuo vieno žodžio iki žodžių junginio ir sakinio: ,,Kaip Jonelis raides pažino“, ,,Miškais ateina ruduo“. Jie gali būti ir ne daiktavardžiai: ,,Kliudžiau“ (veiksmažodis), ,,Jis ir Ji“, ,,Tūla“ (įvardžiai), ,,Pas Juozapą“ (prielinksninė konstrukcija), ,,Iki“ (prielinksnis be linksnio). Tokius pavadinimus paprastai tekste imame į kabutes.


Griežtos ribos tarp tikrinių ir bendrinių daiktavardžių nėra. Kalboje kartais pasitaiko, kad tikrinis daiktavardis visiškai atitrūksta nuo savo pirmykštės individualios reikšmės ir imamas vartoti kaip bendras tam tikros rūšies daiktų ar reiškinių pavadinimas. Tuomet jis virsta bendriniu daiktavardžiu. Šitaip iš žmonių pavardžių atsirado tarptautiniai bendriniai daiktavardžiai amperas, brauningas, fordas, kulonas, omas, niutonas, parkeris, rentgenas, vatas, voltas ir kt. Panašiu keliu į kalbą atėjo bendriniai daiktavardžiai donkichotas, donžuanas, krezas, lovelasas, mecenatas, mentorius, tik čia vieno asmens vardas ar pavardė perkelta kitiems asmenims, pasižymintiems panašiomis savybėmis. Ir atvirkščiai, bendriniai daiktavardžiai, jeigu juos imame vartoti individualiems daiktams ar asmenims pavadinti, virsta tikriniais daiktavardžiais, pvz.: Rytai, Vakarai, Rūta, Mėta, Eglė, Gintaras, Linas, Rasa ir kt. Daugelis mūsų krikščioniškųjų vardų, atėjusių į mūsų kalbą iš kitų kalbų, pirmajame šaltinyje irgi galėjo būti vartojami kaip bendriniai žodžiai (plg. Petras – gr. petros „uola, akmuo“, Paulius – lot. paulus „mažas“, Klemencija – lot. clementia „švelnumas“, Adomas – hebr. adam „žmogus“, Agnė – gr. hagne „tyra“ ir kt.


 


Daiktavardžių skaičiai


 


Daiktavardžių galūnių keitimas – tai jų kaitymas.


Daiktavardžiai turi du skaičius – vienaskaitą ir daugiskaitą.


Vienaskaita reiškia vieną daiktą, daugiskaita – daugiau negu vieną.


Kėdė – kėdės, lazda – lazdos, sodas – sodai, mintis – mintys, mokinys – mokiniai, kelias – keliai…


Seniau būta ir dviskaitos, reiškiančios du daiktus, dabar jos tik liekanos šnekamoje kalboje ir grožinėje literatūroje (du vaiku, dvi ranki).


Yra daiktavardžių, kurių vartojama tik vienaskaita. Tai vienaskaitiniai. Jais reiškiami daiktai nėra skaičiuojami. Pvz.: pienas, auksas, gripas, kūryba…


Kai kurių daiktavardžių vartojama tik daugiskaita. Tai daugiskaitiniai. Jais reiškiami daiktai taip pat nėra skaičiuojami. Pvz.: lubos, miltai, lašiniai, kelnės…


 


Daiktavardžių giminės


 


Yra dvi daiktavardžių giminės: vyriškoji ir moteriškoji.


Daiktavardžiai, kuriems tinka žodelis tas, yra vyriškosios giminės, o kuriems tinka žodelis ta, yra moteriškosios.


Vyr. g.: stalas, laikrodis, langas, namas, kelias, suolas, takas, sapnas, vardas, vaikas…


Mot. g.: lenta, gėlė, kėdė, mašina, moteris, pavardė, svajonė, grindys, mintis…


Lietuvių kalboje yra daiktavardžių, kurių giminė gali būti arba vyriška, arba moteriška todėl, kad jie įvardija arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės asmenis, pvz.: naktibalda, nenuorama, kerėpla, kūtvėla, elgeta, vėpla…


Dažniausiai jie turi menkinamąją reikšmę ir galūnę -a.


Tikriniai daiktavardžiai reiškia atskirų (konkrečių) asmenų ar daiktų pavadinimus.


Bendriniai daiktavardžiai reiškia bendrus (priklausomus tai pačiai rūšiai) daiktų ar asmenų vardus.


 


Daiktavardžių linksniai ir klausimai


 


Daiktavardžiai kaitomi linksniais. Linksnių yra septyni:


 


Vardininkas        kas?                    (V. kas?, vard.)


Kilmininkas         ko?                     (K. ko?,  kilm.)


Naudininkas        kam?                  (N. kam?, naud.)


Galininkas           ką?                     (G. ką?, gal.)


Įnagininkas          kuo?                   (Įn. kuo?, įn.)


Vietininkas          kur? kame?         (Vt. kur? kame?, viet.)


Šauksmininkas         –                    (Š. –, šauksm.)


 


Daiktavardžių kaitymas linksniais vadinasi linksniavimas.


Lietuvių kalboje ne visi daiktavardžiai vienodai linksniuojami. Pagal skirtingą linksniavimą jie skirstomi į penkias grupes, arba linksniuotes. Apie tai, kurios linksniuotės yra daiktavardis, sprendžiame iš jo vienaskaitos kilmininko galūnės (ir, žinoma, vardininko).


 

































Linksniuotės Vienaskaitos vardininko galūnės Vienaskaitos kilmininko galūnės Pavyzdžiai
I -as, -is, -ys -o stalas, medis, mokinys
II -a, -i, -ė -os, -ės

varna, marti, varlė

III -is -ies

dantis, pilis, ašis

IV -us -aus medus, sūnus
V -uo, -ė -(en)s, -(er)s vanduo, piemuo, duktė

 


Vienaskaita


V. kas? mokinys, duktė.


K. ko? mokinio, dukters.


N. kam? mokiniui, dukteriai.


G. ką? mokinį, dukterį.


Įn. kuo? mokiniu, dukteria.


Vt. kur? kame? mokinyje, dukteryje.


Š. – mokiny, dukterie.


 


Daugiskaita


V. kas? mokiniai, dukterys.


K. ko? mokin, dukterų.


N. kam? mokiniams, dukterims.


G. ką? mokinius, dukteris.


Įn. kuo? mokiniais, dukterimis.


Vt. kur? kame? mokiniuose, dukteryse.


Š. – mokiniai, dukterys.


 


Nelinksniuojamieji daiktavardžiai


 


Lietuvių kalboje yra ir tokių daiktavardžių, kurių forma nesikeičia. Tai kitų kalbų kilmės žodžiai. Skiriami keli jų tipai:


1. Tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai, turintys gale kirčiuotus balsius -ė, -i, -o, -u, pvz., ateljė, fojė, Renė, Daladjė; asorti, bigudi,
taksi, žiuri; bistro, bordo, Didro, Hugo, manto; Baku, fru, kakadu, ragu, tabu.


2. Skoliniai, kurių paskutinis skiemuo nekirčiuotas, lietuvių kalboje paprastai yra aplietuvinami pridedant lietuviškas galūnes. Vadinasi, turime sakyti ne avokado, bikini, charakiri, ekstazi, karaoke, kari, martini, spageti, suši, žaliuzi, bet avokadas, bikinis, charakiris, ekstazis, martinis, spagečiai, sušis, žaliuzės ir pan.


Sakinyje šiuos žodžius linksniuojame taip, kaip ir lietuviškus žodžius. Taigi turėtume taisyti tokius sakinius: Konkurso pabaigoje dalyvės pasirodė su bikini (= bikiniais). Ritualinė samurajų savižudybė vadinama charakiri (= charakiriù). Policija konfiskavo 50 tūkst. ekstazi (= ekstazio) tablečių. Vienas iš mėgstamiausių japonų pomėgių dainuoti karaoke (= karaokę). Įberkime truputį kari (= kario). Kulinaras iš Milano išmokė ruošti spageti (= spagečiùs). Kolegos susitiko suši (= sušio) restorane. Valome apsaugines žaliuzi (= žaliuzès) ir pan.


Skoliniai, turintys kirčiuotus galinius -i, -o arba -u, pvz., taksi, žiuri; bolero, kredo; interviu, fondiu, tabu, paprastai yra nelinksniuojami. Pvz., Žiuri nariai balsavo vieningai, politikas davė interviu ir pan. Kai skolinys turi kirčiuotą , taip pat dažniausiai vartojama nelinksniuojamoji forma, pvz., atašė, krupjė. Tačiau laisvuosiuose stiliuose vieną kitą žodį galima ir kaityti, pvz., važiavome vienoje kupėje, parašė straipsnio reziumę, naudokite drėkinamąją žėlę ir pan.


Tikriniai daiktavardžiai, reiškiantys moterų pavardes ir turintys gale priebalsį, pvz.: Ana Zegers, Margarita Aliger, Vera Inber, Ita Miuler, Kerstina Kaufman.


Šių daiktavardžių linksnio (kaip ir skaičiaus bei giminės) reikšmė realizuojama sintaksiškai, t.y. gramatinėmis formomis tų žodžių, kurie sakinyje betarpiškai su jais susiję.


 


Kai kurių linksnių galūnių rašyba


 


1. Vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse rašome nosines raides. Pvz.: knygą, mokinį, sūnų; eglių, gyvulių, paukščių…


Įsidėmėti! Nosinės raidės niekada nerašome naudininko, vietininko ir šauksmininko galūnėse.


2. Ir vienaskaitos, ir daugiskaitos vietininko galūnė baigiasi -e: medyje, pušyje, eglėje, keliuose, pirkelėse…


Vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos vietininko galūnė yra -uose, moteriškosios giminės daiktavardžių -ose. Pvz.: miškasmiškuose, rankarankose


3. Jei vardininko galūnė ė, tai kur kitų linksnių galūnėse girdime e, ten ir rašome e, o jei vardininko galūnė kitokia (-as, -is, -ys, -us, -a, -i, -uo) – rašome -ia arba -iai.


Lėlė – lėlei, lėlę, lėle, lėles;


varlė – varlei, varlę, varle, varles;


valia – valiai, valią, valia, valias;


giria – giriai, girią, giria, girias;


sesuo – seseriai, seseria;


Išimtis. Duktė – dukteriai, dukteria.


Įsidėmėti! Vardininko galūnėje niekada nerašome -e, -es, -ei.


 


                            Pavojingesnių linksnių galūnių rašyba


 

















































































 Žodžiai


 Linksniai


kelias


elnias


banginis


dramblys


vyšnia


galia


lapė


antilopė


lūšis


angis


Vns. V.


-(i)as


-is, -ys


-(i)a



-is


N.


 


 


-(i)ai


-ei


-(i)ai


G.


-(i)ą



-(i)ą




Įn.


 


 


-(i)a


-e


 


Vt.


-yje


-yje


-(i)oje


-ėje


-yje


Dgs. V.


-(i)ai


-(i)ai


 


 


-ys


N.


-(i)ams


-(i)ams


 


 


 


G.


 


 


-(i)as


-es


-is


Įn.


-(i)ais


-(i)ais


 


 


 


Vt.


-(i)uose


-(i)uose


-(i)ose


-ėse


-yse


 


Kitų kalbos dalių daiktavardėjimas


 


Paprastai daiktavardėja būdvardžiai ir būdvardinę reikšmę turintys dalyviai, kai jų reiškiama ypatybė yra labai svarbi, esminė. Reikia skirti tikrą daiktavardėjimą nuo daiktavardinės vartosenos. Daiktavardžio pozicijose (veiksnio ir papildinio) gali atsidurti daugelis būdvardžių, bet nuo to jie nevirsta daiktavardžiais:


Aklas aklą netoli tenuves.


Bepigu plikam peštis, turtingam vogt, o senam meluot.


Jauni šoka žemė dreba, seni šoka dantys kleba.


Pastarajame sakinyje jauni yra būdvardis, bet visai kas kita jaunasis, jaunoji. Šiuo atveju jaunasis „jaunikis“, o jaunoji „nuotaka“. Plg. dar kitus daiktavardžius, kilusius iš ypatybę reiškiančių žodžių: stiklinė, peleninė, rašalinė; miegamasis, valgomasis, nelabasis, kuliamoji, greitoji.


 


Daiktavardžio gramatinio nagrinėjimo planas


 


1. Pradinė daiktavardžio forma (vienaskaitos vardininkas).


2. Kalbos dalis (daiktavardis).


3. Skyrius (tikrinis ar bendrinis).


4. Giminė (vyriškoji ar moteriškoji).


5. Linksniuotė, skaičius ir linksnis.


6. Kuo eina sakinyje.


 


Juodoj žemėj balta duona auga.


žemėj (žemė) – daiktav., bendr., mot. g., II l., vns. viet.; v. apl.(kur auga?);


duona – daiktav., bendr., mot. g., II l., vns. vard.; veiksn. (kas auga?).


 


Įsidėmėkite. Įvairių knygų, žurnalų, laikraščių, kino filmų, įmonių, draugijų, mašinų ir kiti pavadinimai rašomi ne tik didžiąja raide, bet ir išskiriami kabutėmis. Pvz.: „Užburta karalystė“, „Brisiaus galas“, „Lietuvos aidas“, gamykla „Verpstas“, „Žinijos“ draugija, „Žalgirio“ stadionas, šaldytuvas „Snaigė“ ir kt.

Rodyk draugams

Daiktavardžių daryba

Daiktavardžių daryba


 


Daugiausia lietuvių kalbos daiktavardžių yra sudaroma su priesagomis. Galūnių vedinių yra žymiai mažiau, o mažiausiai daiktavardžių yra padaryta su priešdėliais.


Su priesagomis ir galūnėmis daiktavardžiai yra daromi iš įvairių kalbos dalių. Šių abiejų rūšių vedinių ir jų pamatinių žodžių reikšmės santykiai yra labai panašūs. Ir galūnių, ir priesagų vedinių darybos reikšmės dažnai esti vienodos arba labai artimos. Todėl aišku, kad ir galūnės vedinys, ir priesagos vedinys, jei jų darybos reikšmė yra ta pati, yra tos pačios darybos kategorijos, nors kito darybos tipo. Semantiniai ryšiai tarp išvestinių daiktavardžių ir jų pamatinių žodžių yra labai įvairūs ir sudėtingi. Skirstant vedinius į darybos kategorijas ir tipus, atsižvelgiama į pačias bendriausias jų darybos reikšmes, siauresnės leksinės-darybinės ar individualiosios darybos reikšmės neaiškinamos.


Formali priesaginių vedinių struktūra yra paprastesnė už galūnių vedinių struktūrą ta prasme, kad priesagos dažniausiai dedamos prie nepakitusios pamatinio žodžio šaknies, o galūnės dažnai reikalauja tam tikro fonologinio pamatinio žodžio šaknies pakitimo. Dėl to galūnių vedinių daryboje yra dažna šaknies balsių kaita, kiek retesnė – metatonija. Pvz.: išdaga (: išdegti), marka (: merkti), nuovarta (: nuversti), pjūvis (: pjauti, pjovė), saga (: segti), sargas (: sergėti), tvanas (: tvinti); alksna (: alksnis), bulvius (: bulvė), pašluostė (: pašluostyti), šiurpis (: šiurpti) ir t. t. Vardažodiniai priesagų ir galūnių vediniai dažniausiai daromi iš darybiškai neskaidomų pamatinių kamienų. Veiksmažodinių priesagų vedinių kamienai irgi daugiausia neišvestiniai. Galūnių vedinių pamatiniais žodžiais labai dažnai eina veiksmažodžiai, padaryti su priešdėliais.


Su priešdėliais daiktavardžiai daromi tik iš daiktavardžių. Daugiausia daiktavardžių yra pasidaroma su priešdėliais pa-, už-, ant-, prie-. Kitų priešdėlių (ap-, be-, iš-, į-, per-, po-, prieš-, pro-) yra po keletą vedinių. Priešdėlinių daiktavardžių darybos reikšmės daugeliu atvejų yra individualios, dažnai lemiamos priešdėlio reikšmės. Pvz.: antkapis „tai, kas ant kapo“, poveržlė ,,tai, kas po veržle“, priegalvis „tai, kas prie galvos“, apyrankė ,,tai, kas apie ranką“, daiktavardžiai nelaimė, nelaisvė, netvarka reiškia pamatiniu žodžiu pasakyto dalyko priešybę: beduonė, bekelė – pasakyto dalyko nebuvimą ir t. t. Didelė dalis priešdėlinių daiktavardžių priklauso tiems patiems semantiniams tipams kaip ir jų pamatiniai žodžiai: iš asmenų pavadinimų sudaromi kiek modifikuoti asmenų pavadinimai, iš laiką žyminčių daiktavardžių – laiką nusakantys vediniai. Pavyzdžiui, su priešdėliais gali būti sudaryti tokie asmenų pavadinimai: patėvis, protėvis, įdukterė, išdukterė, podukra, antžmogis, apydaktaris (plg.: tėvas, duktė, dukra, žmogus, daktaras). Tačiau asmens pavadinimas nėra šių žodžių darybos reikšmė. Tik daiktavardžiuose bekelnis, bepirštis, betvarkis galima įžiūrėti darybinę asmens pavadinimo reikšmę. Šios rūšies vedinių darybos reikšmė yra siauresnė ir priklauso nuo priešdėlio reikšmės: priešdėlių apy-, pa- vediniai (apydaktaris, pameistrys) žymi asmenį, menkiau išmanantį savo darbą už pamatiniu žodžiu pasakytą asmenį, priešdėlio ant- vediniai (antžmogis) – asmenį, viršesnį už tą, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu. Priešdėlių pa-, iš-, į- daiktavardžiai pavadina tikrus ar netikrus pamatiniu žodžiu nusakytų asmenų gimines (patėvis, pabrolys, podukra, išdukterė).


Su šiais priešdėliais galima sudaryti vedinius, nusakančius laiką: pavakarė, povakaris, priešvakaris, perpiečiai, išnakčiai. Bet visų jų pamatiniai žodžiai taip pat žymi laiką (plg.: vakaras, pietūs, naktis).


                                            


 






  Priesagų ir galūnių vediniai

















































































































































































































































































































































































































































































































Darybos formantas


Pamatinis žodis


Pavyzdžiai


priesaga


galūnė


Veiksmų pavadinimai


-imas


 


įvairios reikšmės veiksmaž.


(išskyrus tuos, kurių bendratyje


-yti, o būt. k. l. kamienas priesagos neturi)


augimas, ieškojimas, rengimasis


-ymas


 


įvairios reikšmės veiksmaž.


(tik su -yti, kurių būt. k. l. priesagos neturi)


rašymas, valymas, mokymasis


 


-a


įvairios reikšmės veiksmaž.


apklausa, pajuoka, kaita


 


-is (vienkartinis veiksmas)


įvairios reikšmės veiksmaž.


poelgis, užpuolis, kirtis


-tis


 


įvairios reikšmės veiksmaž.


lemtis trintis


-esys


 


veiksmaž. (garsų ir būsenos)


liūdesys, ūžesys


-smas


 


veiksmaž. (garsų ir būsenos)


džiaugsmas, trenksmas


-ulys


 


veiksmaž. (fiziologinių procesų ir būsenos)


kosulys, svaigulys


-yba (-bos)


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


dalybos, statyba


-tynės


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


lenktynės, peštynės


-sena (veiksmo atlikimo būdas


 


įvairios reikšmės veiksmaž.


eisena, šukuosena


 


-as


įvairios reikšmės veiksmaž.


atsakas, juokas


 



įvairios reikšmės veiksmaž.


išmonė, sopė


Veikėjų pavadinimai


-tojas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


artojas, mokytojas


-ėjas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


sėjėjas, veikėjas


-ėlis


menki-namasis atspalvis


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


apsnūdėlis, išdykėlis


-ikas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


grobikas, švilpikas


-lys


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


kranklys, cyplys, bet seklys


-alas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


plepalas, tarškalas


 


-a


įvairios reikšmės veiksmaž.


spauda, užuomarša


-ūnas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


keikūnas, pataikūnas


-tinis


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


auklėtinis, megztinis


-ovas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


palydovas, varovas


-alius


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


tauškalius, šaukalius


-eklis

menki-namasis atspalvis

 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


bambeklis, zirzeklis


-ynė


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


pliauškynė, tauškynė


 


-is, -ė (-ys,


)


įvairios reikšmės veiksmaž.


plepys,-ė, žliumbis,-ė, čirškė


 


-as


įvairios reikšmės veiksmaž.


sargas, naras


 


-(i)us, -ė


įvairios reikšmės veiksmaž.


terlius,-ė


Veiksmo rezultato pavadinimai


 


-a (-os)


įvairios reikšmės veiksmaž.


nuosėda, skalda


 


-as


įvairios reikšmės veiksmaž.


užrašas, graužas


-inys


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


grindinys, rašinys


 


-is (-ys)


įvairios reikšmės veiksmaž.


grobis, atspindys


-alas


 


veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo)


skiedalas, viralas


-muo


 


veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo)


dalmuo, dėmuo


-tas


 


veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo)


pluoštas, raštas


-ulys (-iai)


 


veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos)


krešulys, krituliai


-ėsis (-iai)


 


veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos)


degėsis, griuvėsiai


-snis, (-ys)


 


veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos)


kepsnys, dribsnis


 



įvairios reikšmės veiksmaž.


riekė, brydė


-inis


 


būt. k. l. neveik. r. dalyvis


megztinis, suktinis


Įrankių pavadinimai


-tuvas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


imtuvas, skeltuvas


-iklis


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


jungiklis, variklis


 


-as


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


apavas, šluostas


-tas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


kaltas, varžtas


-tukas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


pieštukas, trintukas


-alas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


uždangalas, apmušalas


-yklė


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


pustyklė, rodyklė


-tuvė


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


keptuvė, trintuvė


-eklis


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


grūdeklis, žarsteklis


-klas


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


arklas, irklas


-klė


 


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


važiuoklė, vėduoklė


 


-a


veiksmaž. (aktyvaus veiksmo)


pakaba, įmova


Vietų pavadinimai


-ynas


 


daiktav.


eglynas, žirgynas


-ynė


 


daiktav.


būdv.


veiksmaž.


purvynė, kirmėlynė


dykynė, žydrynė


landynė, maudynė


-inė


 


daiktav.


malkinė, sviestinė


-ykla


 


veiksmaž.


mokykla, siuvykla


-tuvė


 


veiksmaž.


dirbtuvė, spaustuvė


-uma


 


būdv.


dykuma, plokštuma


-iena


 


daiktav. (kultūrinių augalų pavadinimai)


rugiena, bulviena


-idė


 


daiktav. (naminių gyvulių pavadinimai)


karvidė, veršidė)


-ija


 


daiktav. (asmenų pavadinimai)


girininkija, eigulija


-ystė


 


daiktav. (asmenų pavadinimai)


karalystė, kunigaikštystė


 


-a


veiksmaž.


daiktav.


būdv.


prieglauda, perėja


alksna „alksnynas“


klampa „klampynė“


 


-is


veiksmaž.


guolis


Ypatybių pavadinimai


-umas


 


laipsniuojami būdv., neveik. ar reikiamybės dal.


aukštumas, gerumas, lankomumas, būtinumas


-ybė


 


laipsniuojami būdv., neveik. ar reikiamybės dal.


daiktav.


aukštybė, gerybė, būtinybė


brolybė, pilietybė


 


-is


laipsniuojami būdv.


grožis, tamsis


-ystė


 


daiktav. (asmenų pavadinimai)


laipsniuojami būdv.


jūreivystė, daržininkystė


jaunystė, kvailystė


-enybė


 


laipsniuojami būdv.


brangenybė, sunkenybė


-ulys


 


laipsniuojami būdv.


godulys, nuobodulys


-atvė


 


laipsniuojami būdv.


jaunatvė, senatvė


-ovė


 


laipsniuojami būdv.


daiktav.


gerovė, bendrovė


vergovė


 


-a


laipsniuojami būdv.


drąsa, tyla


 


-as


laipsniuojami būdv.


narsas, tvankas


Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai


asmenų pavadini-


mai pagal


a) profe-


siją,


b) išskir-


tinę ypa-


tybę


-ininkas


-ininkė


 


daiktav.


 


 


būdv. ir skaitv.


a) darbininkas,-ė, šeimininkas, -ė, paštininkas,-ė


b) smurtininkas,-ė


a) pirmininkas,-ė


b) raitininkas,-ė


 


-ius


daiktav.


a) račius, kurčius


b) kurpius, duonius


kušlius, kurčius


asmenų,


gyvų būtybių, ar šiaip dalykų pavadini-


mai pagal būdingą ypatybę


-uolis


 


būdv.


daiktav.


darbštuolis,-ė,


gudruolis, -ė


turtuolis, meduolis


-ūnas


 


būdv.


daiktav.


ėdrūnas, plėšrūnas


klastūnas


-okas


 


skaitv.


būdv.


daiktav.


pirmokas,-ė


naujokas,-ė


variokas


-eiva


 


būdv.


gudreiva, šventeiva


-očius


 


daiktav.


būdv.


galvočius, ūsočius


gudročius


 


-is (-ys)


būdv.


žilis, žvairys


 



būdv.


plikė, striukė


asmenų pavadini-


mai pagal kilimo ar gyvena-


mąją vietą


-ietis,-ė


 


daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai)


amerikietis,-ė,


kaunietis,-ė


-iškis,-ė


 


daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai)


klaipėdiškis,-ė, ukmergiškis,-ė


-ėnas,-ė


 


daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai)


kupiškėnas,-ė, romėnas,-ė


 


-is, -ė


daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai)


linkuvis „linkuvietis“,


 lietuvis,-ė


asmenų ar


gyvūnų pavadi-


mai pagal lyties skirtumą


-ienė


 


daiktav. (vyriškosios giminės asmenų ar gyvūnų pavadinimai


brolienė, Jonienė, gandrienė, zuikienė


 



daiktav. (vyriškosios giminės asmenų ar gyvūnų pavadinimai


elnė, kalakutė


-inas


 


daiktav. (moteriškosios giminės gyvūnų pavadinimai)


katinas, stirninas


augalų stiebų pavadini-mai


-ienojas


 


daiktav. (augalų pavadinimai)


bulvienojas, bruknienojas


-ojas

 

daiktav. (augalų pavadinimai)


Rodyk draugams