BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įvardis

 

                                     Įvardis


 


Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina.


Reikšti ir rodyti – ne tas pat. Pavyzdžiui, daiktavardis vyras reiškia vyriškosios lyties žmogų, nepriklausomai nuo kalbos situacijos, medinis reiškia „iš medžio“, taip pat nepriklausomai nuo situacijos. O įvardis reiškia kalbantįjį asmenį, priklausomai nuo situacijos. Kiekvienas žmogus, atsidūręs kalbėtojo vaidmenyje, save nurodo įvardžiu „aš“. Įvardis toks tinka rodyti bet kokiai daikto ypatybei. Tačiau tai nereiškia, kad įvardis tuščias žodis. Kiekvienas įvardis turi reikšmę, skiriančią jį nuo kitų įvardžių.


Todėl įvardžiai ir klasifikuojami pagal reikšmę į poklasius: a) asmeninius, sangrąžinį, savybinius; b) parodomuosius, pažymimuosius, klausiamuosius-santykinius, nežymimuosius, atskiriamuosius ir apibendrinamuosius.


Visos gramatikos klasifikuoja įvardžius pagal reikšmę, bet ne visos nustato tuos pačius poskyrius, ne visos juos vienodai vadina ir ne visos tą patį įvardį priskiria tam pačiam poskyriui. Tai priklauso nuo kalbos dalies sudėtingumo ir nuo skirtingo gramatikų autorių požiūrio į vieną ar kitą įvardį ir jo formą.


Įvardžiai – beveik uždara klasė. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ jų yra 118. Tačiau negalima sakyti, kad juos lengva arba būtina tiksliai atskirti nuo kitų kalbos dalių, turinčių įvardžio kamieną, išlaikantį rodomąją reikšmę. Įvardį tas nuo prieveiksmio taip skiria tik tai, kad vienas rodo daiktą, o kitas – aplinkybę ir yra nekaitomas kaip prieveiksmis. Rodymas visai toks pat. Kadangi įvardžiai į vieną klasę skiriami tik pagal reikšmę, o ne pagal gramatines formas, tai čia tiktų ir įvardiniai prieveiksmiai. Taip ir žodžiai manas mana, tavas tava, maniškis maniškė, turintys gramatines būdvardžio ypatybes, laikomi ne būdvardžiais, o įvardžiais. Gramatinė rodomoji reikšmė šioje žodžių klasėje yra lemiama. Tačiau gramatikoje svarbu ir tradicija, kuri sako, kad įvardis yra vardažodis ir nuo prieveiksmio skirtinas kaip linksniuojamas žodis nuo nelinksniuojamo. Ilgainiui ši tradicija turėtų būti sulaužyta.


Įvardžių (kaip ir skaitvardžių) gramatines ypatybes patogu aptarti kiekviename reikšminiame skyriuje, o tik paskui padaryti bendrąsias išvadas.


 


                                                                 Įvardžių reikšminės grupės





































 


Asmeniniai


 


Pagrindiniai


aš, mes, tu, jūs, jis, ji, tamsta, pats, -i


Sangrąžinis


savęs


Savybiniai


manasis, -oji, tavasis, -oji, savasis, -oji, mūsasis, -oji, jūsasis, -oji; manas, -a, tavas, -a, savas, -a; maniškis, -ė, taviškis, -ė, saviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė


Parodomieji (apibrėžiamieji)


tas, tas, šis, ši, šitas, -a, anas, -a; toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia; tas pats, ta pati, pats tas, pati ta


Klausiamieji bei santykiniai


kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a; keli, kelios, keleri, kelerios, kelintas, -a, keliolika, keletas


Neapibrė-


žiamieji


Nežymimieji


kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, keli, kelios, keleri, kelerios, kelintas, -a, keletas, keliolika, keliasdešimt; kažkas, kažkoks, -ia, kažkuris, -i, kažkatras, -a, kaži(n) kas, kaži(n) koks, -ia, kaži(n) kuris, -i, kaži(n) katras, -a; kas nors, koks, -ia nors, kuris, -i nors, katras, -a nors; bet kas, bet koks, -ia, bet kuris, -i, bet katras, -a; kai kas, kai koks, -ia, kai kuris, -i, kai katras, -a; kas ne kas, kuris ne kuris, kuri ne kuri; vienas, -a, vienas kitas, viena kita, kitas, -a, toks, -ia, šis tas; šioks toks, šiokia tokia


Atskiriamieji


vienas, -a, kitas, -a, vienoks, -ia, kitoks, -ia, tam tikras, -a


Apibend-


rinamieji


Teigiamieji


visas, -a, visi, visos, visoks, -ia, abejetas, abu (abudu), abi (abidvi), abeji, abejos, kiekvienas, -a, kas „kiekvienas“, aliai vienas, -a, tūlas, -a, daug kas


Neigiamieji


niekas, nė vienas, -a, joks, -ia, nė koks, -ia


Pabrėžiamasis


pats, -i


 


Asmeniniai įvardžiai


Asmeniniais vadinami įvardžiai: a) rodantys asmenis (aš, tu, mes, jūs); b) rodantys daiktus ir asmenis (jis ji, jie jos).


Asmenis reiškiantys įvardžiai vartojami kaip daiktavardžiai (eina veiksniu ir papildiniu), tačiau daiktavardžių nepakeičia. Tai dialogo žodžiai: – kalbantysis (adresantas), tu – pašnekovas (adresatas). Santykis aš / tu kalbant keičiasi: abu pašnekovai save įvardija įvardžiu aš, o kitą pokalbio dalyvį – įvardžiu tu. Šio vaidmens negali atlikti jokie kiti žodžiai (net įvardžiai). Todėl ir tu – ypatingi kalbos ženklai, būtini dialogui. Įvardžiai mes ir jūs taip pat dialogo žodžiai. Vienos gramatikos juos laiko atskirais įvardžiais, kitos – įvardžių ir tu daugiskaita.


Aš, mes, tu, jūs gimines rodančių galūnių neturi. Tačiau asmuo turi lytį, ir kalbant ji parodoma priklausomo žodžio forma: Aš pavargęs, -usi, tu geras, -a, mes pavargę, -usios, jūs geri, -os. Šie asmeniniai įvardžiai linksniuojami taip:


 












































 


Vienaskaita


Daugiskaita


V.



tu


mes


jūs


K


manęs


tavęs


mūsų


jūsų


N.


man


tau


mums


jums


G.


mane


tave


mus


jus


Įn.


manimi


tavimi


mumis


jumis


Vt.


manyje


tavyje


mumyse


jumyse


 


Šauksmininko įvardžiai neturi. Pirmasis asmuo į save nesikreipia, o antrojo asmens įvardžiai rodo asmenį ar asmenis, į kuriuos kreipiamasi visais linksniais:


Tu mane myli, tu manai, kad aš labai labai kažin kas. (S. N.)


Tau ačiū, tėvyne, už kalbą. Tau ačiū už darbą. Už nuovargį ačiū. (M. M.)


O jūs, nenaudėlės, dar nė riešutytį žiemai perkąst ir kramtyt nenusiskynėt. (K. D.)


Tai ne linksnio, bet paties įvardžio reikšmė, adekvati kreipiniui. Plg. du sakinius: Tai kodėl, broli, tik dabar susirūpinai savo sūnumi? ir Tai kodėl tu tik dabar susirūpinai savo sūnumi? Kreipimasis tas pats, tik viename sakinyje yra kreipinys, o kitame – jo nėra.


Kreipiantis rodoma pagarba ir kitokie jausmai pašnekovui. Tai padeda išreikšti įvardžio tu daugiskaita, įvardiškai vartojami žodžiai pats, tamsta, sveikas, mielasis, meldžiamasis, gerbiamasis, samplaikos jūsų didenybe (šviesybe, malonybe, ekscelencija, eminencija ir kt.):


O pats kaip manai, ar ne per daug sumokėjom?


Noriu girdėti, kaip tamsta nueini. (J. Blč.)


Tiesa, aš už tamstą gal truputėlį vyresnė, bet dar nesu visai pasenusi. (V. M.-P.)


Kur tamstos tokius kuinus dėsite, juk vos kojas bepavelka. (A. V.)


Žodžiai pats ir tamsta yra tiesioginiai tu atitikmenys. Todėl sakiniuose neina kreipiniais. Visi kiti žodžiai ir žodžių samplaikos yra kreipiniai ir skiriami kableliais:


Brangieji, šiandien susikaupę stovime ant žuvusiųjų krauju aplaistytos žemės.


Jūsų šviesybe, leiskite jus pasveikinti gražaus jubiliejaus proga.


Įvardžiai jis ji, jie jos reiškia ir asmenis, ir daiktus. Sakinyje šie įvardžiai pakeičia daiktavardžius:


Lūšis pikta, tai teisybė; ji galėtų gerokai žmogų apdraskyti. (V.)


Kaimo moterėlės, nors ir pravardžiavo Šmukštarą bedieviu, bet be jo išminties ir jos neapsieidavo. (A. V.)


Krinta klevo lapai. Jie čeža po mūsų kojomis.


Daiktavardžius atstojantys įvardžiai asmeniniais laikomi dėl to, kad jie įeina į trinarę veiksmažodžio asmenų sistemą (pirmasis asmuo: aš dirbu mes dirbame; antrasis asmuo: tu dirbi jūs dirbate; trečiasis asmuo: jis, ji dirba jie, jos dirba). Linksniuojami taip:


 












































 


Vienaskaita


Daugiskaita


V.


jis


ji


jie


jos


K


jo


jos




N.


jam


jai


jiems


joms


G.




juos


jas


Įn.


juo


ja


jais


jomis


Vt.


jame


joje


juose


jose



 


Asmeniniai įvardžiai (ypač ir tu) neblogai išlaikę dviskaitą:


 
























V.


mudu


judu


K


mudviejų


judviejų


N.


mudviem


judviem


G.


mudu


judu


Įn.


mudviem


judviem


 


Vietininko nėra, nes jo reikšmė apskritai sunkiai suderinama su asmens reikšme, o ypač su dviejų asmenų iš karto.


 


Sangrąžinis įvardis


Sangrąžinis įvardis savęs susijęs su visais asmeniniais įvardžiais grįžtamuoju ryšiu. Jis rodo, kad asmuo kreipia veiksmą į save kaip ir į bet kurį kitą aplinkos daiktą. Asmuo tarsi susidvejina – jis ir veikėjas, ir veikiamasis dalykas:


Aš netausoju savęs. Tu netausoji savęs. Jis netausoja savęs. Mes netausojame savęs. Jūs netausojate savęs. Jie netausoja savęs.


Šis įvardis neturi vardininko, nes niekada nereiškia sakinio veikėjo (neina veiksniu). Bet šiaip linksniuojamas ir valdomas žodis, einantis papildiniu:


Aš pataikauju sau. Aš užmiršau save. Tu nesididžiuok per daug savimi.


Ir taip galima linksniuoti su visais vienaskaitos ir daugiskaitos asmeniniais įvardžiais, reiškiančiais veikėją. Šauksmininko ir daugiskaitos šis įvardis taip pat neturi. Bet vietininkas kartais pavartojamas net prieštaraujant logikai:


Susikaupiau savy rūstus ir nebylus tylios raminančios vienatvės laukimu. (V. M.-P.)


Gražu ir netaisoma, nors susikaupti savy atrodo „sviestas sviestuotas“. Kalba turi savo logiką. Dar galima girdėti: susigūžė savy, surado savyje jėgų pasipriešinti.


Formų sistema tokia: kilmininkas – savęs, naudininkas – sau, galininkas – save, įnagininkas – savimi, vietininkas – savyje. Visi šie linksniai pateikti sakiniuose.


 


Savybiniai įvardžiai


Įvardžiai rodo tai, ką reiškia daiktavardžiai, o daiktavardžių kilmininkas gali reikšti ir asmenį, ir priklausymą. (Brolio nėra namie. Ieškau savo brolio. Čia brolio kepurė.) Tai iš esmės du kilmininkai (K1 ir K2): K1 reiškia asmenį ir sakinyje eina papildiniu, atsako į klausimą ko? K2 reiškia priklausymą asmeniui (ypatybę) ir atsako į klausimą kieno?


Natūralu, kad į tuos pačius klausimus atsako ir asmeninių įvardžių kilmininkai. Tik, kaip jau sakyta, įvardis skiriasi nuo kitų kalbos dalių tuo, kad jo sistemoje viską lemia reikšmė, o ne forma. Todėl klasifikacija pagal reikšmę ardo formų sistemas, ir tuo būdu asmeninių įvardžių kilmininkai atsiduria savybinių įvardžių skyriuje. Be to, savybei rodyti kai kurie asmeniniai, sangrąžinis, kai kurie klausiamieji ir kt. įvardžiai turi specialų kilmininką: mano, tavo, savo, kieno, niekieno (greta manęs, tavęs, savęs, ko, nieko). Visų kitų asmeninių įvardžių kilmininkai (kaip ir daiktavardžių) skiriasi tik sintaksine funkcija (Mūsų nėra namie ir Mūsų namai; Jūsų nėra namie ir Jūsų namai; Jo, jos nėra namie ir Jo, jos namai; Jų nėra namie ir Jų namai).


Jeigu savybinių kilmininkų neatskirsim nuo asmeninių įvardžių, remdamiesi priklausymu linksniavimo sistemai, tai teks pripažinti, kad lietuvių kalboje apskritai nėra savybinių įvardžių. O tai nelogiška, nes nuo formų priskyrimo vienai ar kitai klasei pati savybės (kaip ypatybės, o ne kaip daikto) reikšmė neišnyksta.


Visų mūsų kaimynų kalbos tokiai savybei rodyti turi net giminėmis kaitomus darinius iš atitinkamų asmeninių įvardžių (plg. latvių – mans, mana; lenkų – moj, moja, moje; rusų – moй, moя, мoe). Pagal formų sistemą juos puikiausiai būtų galima laikyti būdvardžiais, bet būdvardžiai reiškia, o šie žodžiai rodo. Todėl pagal rodomąją reikšmę (o ne pagal formą) jie pasilieka įvardžių klasėje.


Tokių žodžių yra ir lietuvių kalboje: manas, mana, mana; tavas, tava, tava; savas, sava, sava. Įvardžiuotinės derinamosios formos: manasis, manoji, tavasis, tavoji, savasis, savoji. Yra darinių ir su priesaga -iškis: maniškis, -ė, taviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė. Tačiau šie žodžiai, nors ir turi rodomąją reikšmę, nors ir artimi savybiniams kilmininkams, vartojami kur kas rečiau:


Žemė ten gimtoji – tėviškė mana. (S. N.)


Pasiimkit tą savąjį (savo) neklaužadą.


Jūsiškė (jūsų) žemė geresnė už mūsiškę (mūsų).


Įvardžio savo santykis su asmeniniais įvardžiais yra toks pat kaip ir sangrąžinio.


l asmuo: Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę. Mes kitų nenorim, mes norim tik savo.


2 asmuo: Ne ant savo žirgo pas mane atjojai, ne savo žiedelį man padovanojai. Ar jūs savo žemę gint pasiryžę?


3 asmuo: Jis savo jau atsėdėjo. Jie savo žygiais išgarsino Lietuvą.


Todėl reikia taisyti: Šią knygą skiriu mano (= savo) tėvui.


 


Parodomieji įvardžiai


Parodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba ypatybes. Visi pagal vartojimą yra būdvardiniai ir kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis. Jie rodo daiktus, nustatydami tam tikrą vietą kalbančiojo atžvilgiu: šis, ši, šitas, šita (artumo ryšys), tas, ta, anas, ana (atstumo ryšys). Ypatybes rodantys įvardžiai yra: toks, tokia, šitoks, šitokia, šioks, šiokia, anoks, anokia.


Daiktus rodantys įvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais:


Matydamas mane tokį linksmą, tas senis prašė duoti ir jam paragauti to gėrimo. (J. Blč.)


Tebūna ši diena kaip krištolas tyra. (V. M.-P.)


Labai retai šie įvardžiai patys vieni gali eiti daiktavardžio vietoje:


Sėdi ir rašai: <...> Tas gimė, o tas mirė. Šitas vedė. Tas mūšį pralaimėjo, šitas ne. Tas pasiuntinius atsiuntė. Šis laišką. (Just. M.)


Parodomųjų įvardžių linksniavimas:


 
















































































Vienaskaita


V.


tas


ta


šis


ši


K.


to


tos


šio


šios


N.


tam


tai


šiam


šiai


G.




šį


šią


Įn.


tuo


ta


šiuo


šia


Vt.


tame


toje


šiame


šioje


Daugiskaita


V.


tie


tos


šie


šios


K.




šių


šių


N.


tiems


toms


šiems


šioms


G.


tuos


tas


šiuos


šias


Įn.


tais


tomis


šiais


šiomis


Vt.


tuose


tose


šiuose


šiose


 


Taip pat linksniuojami ir anas, ana, šitas, šita.


Ypatybę rodantys įvardžiai toks, tokia, šitoks, šitokia neretai vartojami su būdvardžiais pabrėžiamąja reikšme:


Toks mėlynas dangus. Šitokia graži diena.


Bet dažniau jie eina kaip rodomieji pažyminiai:


Jis negražiai pasielgė. Toks (šitoks) jo pasielgimas turi būti tinkamai įvertintas.


 


Pažymimieji įvardžiai


Pažymimieji įvardžiai sudaryti iš asmeninių ir parodomųjų, pridedant suįvardėjusius daiktavardžius pats, pati arba iš jų kilusią dalelytę pat: a) aš pats, tu pats, jis pats, mes patys, jūs patys, jie patys; b) tas pats ir tas pat, ta pati ir ta pat, toks pats ir toks pat, tokia pati ir tokia pat, šitas pats, šita pati.


Be to, ir prie asmenis reiškiančių daiktavardžių tokio pažymėjimo ar pabrėžimo esama:


Žmogus (jis) pats turi nuspręsti. Onutė (ji) pati kalta.


 


Klausiamieji-santykiniai įvardžiai


Klausiamieji-santykiniai įvardžiai: kas, kuris kuri, katras katra, kieno, koks kokia, kelintas kelinta. Klausiama norint sužinoti asmenį, daiktą, ypatybę:


Kas ten šnypščia? Ė šnypščia iš kelmo piktoji. (A. B.)


Kas nužudė? Kuris? Žilvinėli brangus? Kas iš jūs keturių laužėt žodį? Skaudu! Ką vadinti turiu išdaviko vardu? (S. N.)


Santykinę (jungiamąją) reikšmę šie įvardžiai įgyja sudėtiniame prijungiamajame sakinyje: Kalifui parūpo žinoti, kieno tai rūmai. (J. Blč.)


Kirvis ir pjūklas ginčijosi, katras iš jų žmogui naudingesnis.


Įvardžiai katras katra, kelintas kelinta linksniuojami kaip tas ta, kuris kuri – kaip įvardis jis ji. Kas turi vienaskaitą, nekaitomas giminėmis, o jo vienaskaitos linksnių galūnės sutampa su įvardžio tas galūnėmis. Kieno yra įvardžio kas kilmininkas greta ko, kuris išlaiko pagrindinę klausiamąją reikšmę, atlieka jungiamąją funkciją, tik skiriasi tuo, ko klausiama:


Ko tu ieškai? Pasakyk, ko tu ieškai? ir Kieno tas vaikas? Aš nežinau, kieno tas vaikas.


Galėjimas klausti ir jungti drauge šį įvardį laiko viename klausiamųjų-santykinių įvardžių pogrupyje.


Įsidėmėti! Įvardis katras vartojamas tik tada, kai kalbama apie du daiktus ar asmenis, o įvardis kuris – tada, kai kalbama apie tris ir daugiau daiktų ar asmenų.


Katram duosi tą knygą – Adomui ar man?


Paklausk, kuris klasėje geriausia mokinys.


Ir dar. Klausdami laiko (dienos, valandos), skaitvardį ir įvardį visada deriname su pasakytu ar numanomu daiktavardžio diena ar valanda galininku arba vietininku.


Kelintą (valandą)  jūs išvažiuojate?


Kelinta (diena) bus rytoj?


 


Nežymimieji įvardžiai


Nežymimieji įvardžiai: kažin kas, kažin koks, kažkoks, kažkuris, kažkatras, kažin kieno, kažkieno; kas nors, koks ners, kuris nors; bet kas, bet kuris, bet katras, bet koks, kai kas, kai kuris, kai koks; kas ne kas, kuris ne kuris; kas, koks, kuris, katras, keletas, keleri, keliolika, vienas, vienas kitas, šis tas, šioks toks ir kt.


Nežymimieji įvardžiai turi bendrą „nežinoma“ reikšmę:


Kažkas kopomis artėja. (S. N.)


Tuo tarpu ant krosnies kažin kas šnibždėti pradėjo. (L. P.)


Žynys uždegė žabus ir, kai jie įsiliepsnojo, jis įmetė kokių kvepiančių žolelių. (J. Blč.)


Ar į mažą kas žiūri, ar mažas gali ką nudirbti? (P. M.)


Samplaikos su dalelyte nors rodo nebūtinus pasakyti, netikslinamus asmenis ar daiktus:


Kas akimirksnį kas nors pakyla. (J. Dg.)


O kam nors tos audrios naktys laisvę išdainuos. (S. N.)


Ne tiek džiaugdavaus ką (nors) nauja radęs, kiek gailestaudavau ko nors neradęs. (P. M.)


Dažniausiai nežymimieji įvardžiai rodo skyrimą iš daugelio, bet nesvarbu kurį ar kokį:


Tegul ateina bet kas, svarbu, kad tik ateitų.


Kai kokio uždavinio ir aš negaliu išspręsti.


Mes kaip miestai esam požemin uždarę kai kurias savąsias krykščiančias upes. (Alf. M.)


Kurios ne kurios kieme sugirgžda durys, pasirodo kas nors iš senesniųjų ir vėl dingsta daržinėj ar pašiūrėj. (V. M.-P.)


Įvardis vienas, -a kilęs iš skaitvardžio, bet netekęs jam būdingo tikslumo reikšmės:


Et, čia vienas (toks) žmogelis man pasakojo.


Įvardinis žodžio vienas vartojimas labai dažnas pasakose:


Gyveno vienas didžiai galingas karalius.


 


Atskiriamieji įvardžiai


Atskiriamieji įvardžiai: kitas, -a, kitoks, -ia, kitkas, tam tikras, -a, vienas, -a, vienoks, -ia, vienas, -a… kitas, -a, vienoks, -ia… kitoks, -ia. Tai įvardžiai, kurie nurodo nuo kitų atskiriamą daiktą ar ypatybę, bet tiksliai neįvardija:


Mes žiūrime ilgai į vienas kitą. (Just. M.)


Laikai juk mainos: slėgė pikti nušvis kiti Lietuvai, mūsų tėvynei. (M.)


Viena varna nuo mieto kita į vietą.


Tokiam darbui reikalingas ir tam tikras pasirengimas.


Valdovų laimė ji visai kitokia negu prastų žmonių. (J. M.)


Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, treti pėsti brenda. (V. K.)


Tai net savotiškas skaičiavimas, atskiriant vienus nuo kitų.


 


Apibendrinamieji įvardžiai


Apibendrinamieji (arba visumos) įvardžiai yra šie:


a) teigiamieji: visas visa, visa, viskas, visoks visokia, kiekvienas kiekviena:


Išsirink mane iš visų, kad ryšėtum juodai, kai manęs jau nebus. (M. M.)


Ir visoki žiedeliai taip tarp savęs pinas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas . (A. B.)


Viskas jam negerai, viskas ne taip, visi barščiai be druskos. (J. Blč.)


Viešpatie, tu juk matai sunkų knygnešio kelią. Sako, kad tu skaitai kiekvieną mūsų knygelę. (Just. M.);


b) neigiamieji: niekas, joks, nė vienas nė viena:


Jau niekas tavęs taip karštai nemylės. (M.)


Tos tylos netrikdė joks garsas, nė vienas medžio lapelio krustelėjimas. 


 


Įvardžių struktūra ir vartojimas


 


Įvardžių struktūra, sudėtis (kaip ir kaitymas) labai įvairi. Visi asmeniniai, sangrąžinis, dalis savybinių, parodomieji, klausiamieji yra paprasti, vienžodžiai (aš, tu, jis, tas, šis, anas, kas, kuris, katras, toks, šioks), yra priesagų vedinių (maniškis, taviškis, kelintas, kelioliktas), yra dūrinių (kažkas, kažkuris, kažkieno), yra samplaikų su kitais įvardžiais ir dalelytėmis (aš pats, tas pat, kas nors, bet kas, kas ne kas).


Iš įvardžių poskyrių analizės matyti, kad vieni jų vartojami kaip daiktavardžiai – sakinyje eina veiksniu ir papildiniu ir gali būti pavadinti daiktavardiškaisiais. Tai asmenis rodantys įvardžiai a

Rodyk draugams

Rašyti komentarą